Virsmai
Kūrėjų bendruomenė ir žurnalas

Elektroninės šokių muzikos filosofija: kodėl ši muzika gyva, kaip šokis stiprina kūną ir kokią Gajos žinią neša transas

Vakaro prieblandoje skendinčią erdvę ramiai užlieja keisti garsai, į kuriuos kūnas atsako vos pastebimu džiaugsmingu virpuliu. Lyg tolima vasaros nakties audra artėja ritmingi dūžiai, ir kūnas, nelaukdamas niekieno leidimo, susilieja su jais, nes tai jo laisvės išraiška. Viską užpildo malonus indiško smilkalo kvapas, o pozityvi gerų žmonių energija tampa kolektyvine naujų suvokimų besilaukiančios erdvės sąmone.

Daug metų aš galvojau, jog elektroninė muzika yra dirbtina ir šalta, tačiau jeigu būčiau paklausęs savęs, iš kur tai žinau ir kaip galiu būti tuo tikras, atsakymo nebūčiau radęs, nebent tik tokį, jog tai yra vyraujanti viešoji nuomonė, nugulanti į mūsų asociatyvųjį protą dažnai visai nepastebimai ir nė karto nepatikrinta.

Tačiau elektroninė muzika, o tiksliau — elektroninė šokių muzika (EDM — Electronic Dance Music) mane kvietė visą gyvenimą, ir nors ilgai buvau sunkaus bei lengvo roko gerbėjas bei atmintinai mokėjau visus Foje dainų žodžius, iki šiol bene giliausiai mane veikiantis Foje albumas yra "M-1" — pirmasis iš dviejų Andriaus Mamontovo šokių muzikos rinkinių (antrasis vadinosi "Tranzas") iš anų laikų.

Elektroninė muzika būna įvairių žanrų: house, techno, trance, electro, chillout, industrial ir kt., tačiau mane labiausiai domina transo muzika (kuri pati kaip medis toliau šakojasi į skirtingus stilius: psychedelic, progressive, vocal ir kt.), nes tai vienintelis muzikos žanras iš visų, kurį, rodos, sukūrė ne žmogus, o pati gamta. Prieš tapdamas IT srities specialistu aš daugybę metų ruošiausi moksliniam darbui gamtoje, tyrinėdamas paukščius, vabzdžius, augalus ir pačias ekosistemas, todėl vėliau transo muzika mane užbūrė akimirksniu — joje aš radau anų laikų miško dvasių šnabždesius, upelių tėkmę, debesų klajones, japoniškos kaligrafijos minimalizmą ir visą mistiką, kuri atveria plačiam, nuo lokalios kultūros nepriklausomam gyvenimui.

Tačiau kam reikalinga elektroninė muzika, kai galima klausytis gyvos?

Kol nebuvau pradėjęs praktikuoti sąmoningo sapnavimo ir per tai atradęs kai kurių beta sapnavimo tiesų, aš turėjau truputį kitokį realybės suvokimą, todėl gyva muzika man taip pat atrodė gyvesnė. Tačiau gyva muzika tėra mitas, ir aš tuoj papasakosiu, kodėl taip yra.

Iš pradžių paklauskime savęs, ar gyva ta muzika, kurią atlieka grupė žmonių, naudodami mikrofonus ir prie stiprintuvų prijungtas gitaras? Ar gyva elektrine gitara atliekama muzika, kurios garsus sukuria mikroschemų rinkinys tolimąjame laido gale? O gal gyva tik tibetietiškų dubenų, fleitų ir šamaniškų būgnų muzika? Ar gyva ta muzika, kurios programą atlikėjas surepetuoja iš anksto? Kas yra gyva, o kas ne?

Gyva ir negyva muzika tėra konceptai, nes bet koks garsas sukuriamas kiekvieno žmogaus viduje nepriklausomai nuo to, kas yra garso bangų šaltinis ir ar šaltinis apskritai egzistuoja išorėje.

Ar teko sapno metu klausytis muzikos ir visiškai tikroviškai ją girdėti bei vertinti? Sapne skambanti muzika yra tokia pat reali ir gyva kaip klausoma įprasto koncerto metu.

Už 50 cm nuo tavo kūno nėra nei muzikos, nei gatvės triukšmo, nei jokio kito garso — tik kosminė tyla ir akinanti šviesa kvapą gniaužiančiame elektromagnetinių pluoštų vandenyne. Tai yra esminis, viską keičiantis suvokimas. Protas pats kuria regimą ir girdimą pasaulį iki mažiausios detalės, projektuodamas daugybės dimensijų informaciją į palyginus paprastą trimatę erdvę.

Taigi, kiekvienas garsas, nepriklausomai nuo to, ar jis sklinda iš smuiko, ar akustinės gitaros, ar didžėjaus instrumentų, yra lygiai tokios pačios prigimties signalas, o visa muzika yra gyva, nes jos šaltinis visada vienas — tavo absoliučiai gyvas protas.

Visa muzika yra nuostabi ir gyva, jeigu gyvas ir atviras pasaulio stebuklams yra jos klausytojas.

Šioje vietoje mes atskleidžiame įspūdingą tiesą: kai klausaisi tau patinkančios muzikos ir patiri laimės jausmą, tas laimės jausmas — tai tu, nes tu gali patirti tik tai, kas jau esi. Tu esi pati laimė. Štai kodėl nebėra prasmės ieškoti ir siekti to, ką visada turėjai. Ieškoti laimės — tai lyg ieškoti savo ausų, kurios visada kartu, tik nematomos. Nereikia ieškoti to, kas jau yra, užtenka padaryti sprendimą gyventi sąmoningai ir kasdien ją patirti savo pastangomis. Muzika mus to moko tiesiogiai.

Transo muzika man simbolizuoja žmonijos evoliucijos viršūnę. Ji neša Gajos (Žemės planetos kaip būtybės iš visų jos gyvų būtybių sąmonių visumos) ir žmogaus draugystės žinią, palaikydama drąsų technologinį progresą, pagrįstą intelektu ir skatinantį evoliucionuoti kuo greičiau, kad planeta būtų mylima lygiai taip pat, kaip yra mylimi mūsų pačių tėvai. Nes Žemės planeta — tai kiekvieno iš mūsų aukštesnysis sąmonės aspektas. Mes esame ji, kiekvienas žmogus individualiai, lygiai taip pat, kaip kiekviena kūno ląstelė yra pats kūnas.

Svarbu ir tai, kad transo muzika visų pirma yra šokio muzika, o tai reiškia, jog šios muzikos pagrindas yra ritmas.

Kas yra ritmas? Kodėl mušamieji instrumentai yra bene patys seniausi muzikos instrumentai pasaulyje (kartu su Vokietijos urvuose atrastomis 43000 metų senumo fleitomis)?

Ritmas yra gamtos cikliškumo modelis. Gamtoje (įskaitant Visatą) viskas juda spirališkai — ciklais. Galaktikos sukasi apie Visatos centrą. Žvaigždės sukasi apie juodąsias skyles galaktikų centruose. Planetos apie žvaigždes, sukurdamos metų laikų cikliškumą lokalioje gamtoje ir mūsų gyvenimo subtilybes. Širdis turi savo gyvybinį ritmą ir viskas visur vyksta ritmingai. Vedų raštai pasakoja, kad net Brahma sukuria Visatą, tada miega ir leidžia jai senti, kad pabudęs sunaikintų ir vėl sukurtų naują, pirmapradę. Ritmas — tai gyvybė. Štai kodėl transo muzika tokia gyva ir nešanti gyvybingumą.

Kai protas girdi ritmą, jis panyra į ciklišką geometriją ir tokiu būdu atlaisvina dėmesį. Tada įvyksta nuostabi aktyvi meditacija, labai dažnai dovanojanti gilius suvokimus ir augimą.

Dar daugiau, ritminga transo muzika budina kūną ir kviečia jį šokti — pasinerti į nevaržomą judesį ir švęsti šios dienos stebuklą. Šokantis kūnas visų pirma yra sveikas kūnas, nes dirba visas, atgaudamas savo natūralią formą ir sveikatą. Kas mėgsta šokti, tas gali patvirtinti, jog šokis labai sustiprina raumenis ir sausgysles, atgaivina protą ir pakelia darbingumą kelioms dienoms. Štai kodėl šokis yra vienas geriausių vaistų šiuolaikinei kompiuterizuotų darbuotojų kultūrai, o transo muzika — jungtis su gamta, kurios žmonės savo širdyse taip ilgisi. Ypač gera tai ir patirti gamtos apsuptyje.

Man labai patinka tas faktas, kad šokti transo nereikia mokytis. Visa esmė — medituoti į ritmą ir leisti kūnui elgtis taip, kaip jam norisi. Šokant transą neteisingi judesiai neegzistuoja. Tai galima daryti namie vienam arba tarp tūkstančių žmonių festivalyje. Šokdamas transą gali netgi ramiai stovėti, jeigu kūnas taip jaučia.

Be to, transo muzikos aikštelėje retai pamatysi neblaivius žmones, nes ši muzika rezonuoja tik su aktyvia sąmone (rajas rūšies vibracija). Tai reiškia, kad apsvaigintam protui (tamas vibracijoje) ji tiesiog nepatinka, "nelimpa". Štai kodėl su dvasine arba kūrybine vibracija nederantys žmonės iškeliauja savo keliais ir pasilieka tik tie, su kuriais jaučiamas ryšys, su kuriais gera būti kartu.

Taip pat įdomu tai, jog kai kūnas šoka (net jeigu jame kažkas negerai), iracionalioji pasąmonė supranta šokantį kūną kaip gyvą, džiugų, gyventi norintį organizmą, todėl aktyvuoja jame gydomuosius ir stiprinančius procesus, ir kūnas ima natūraliai sveikti. Šokis siunčia būtent tokią slaptą žinutę: aš esu gyvas, aš esu laimingas ir ketinu toks būti. Organizmo procesai visada seka paskui emocijas ir labai retai vyksta atvirkščiai.

Transo muzika taip pat turi vieną nuostabią savybę: joje beveik nėra žodžių, o kai žodžiai yra, jie visada būna intelektualūs, pozityvūs arba bent jau įdomūs. Visai kitaip negu roko arba pop muzikoje, kurioje mėgstama (ne visada, bet dažnai) dainuoti apie nelaimingą meilę, visuomenės problemas arba kitus negatyvius dalykus, kurie, žinome apie tai ar ne, stipriai užprogramuoja kiekvieną klausytoją savo gyvenime patirti tą patį, nes veikia traukos dėsnis.

Būtent todėl muzikos kūrimas yra nepaprastai atsakingas veiksmas, nes muzika, kaip ir televizijos programa arba knygos, instaliuoja vienokius arba kitokius mąstymo ir elgsenos modelius, tačiau veikia daug stipriau, nes tą pačią muziką mėgstame klausyti iš naujo vėl ir vėl. Tai nežmoniškai paveiku ir atsakinga. Tačiau aš pastebėjau, jog transo muzikos kūrėjai paprastai yra sąmoningi žmonės, užsiimantys joga, meditacija ar kitomis dvasinėmis praktikomis, ir tai rodo pačios muzikos pozityvus turinys, derantis su dvasiniu tobulėjimu.

Žinoma, pasaulis platus ir sudėtingas. Pasitaiko visko, ir dalis transo muzikos gali būti įvertinta kaip "piktoka". Galbūt ji padeda geriau suprasti hinduistų dievą Šivą, kuris yra šokanti ir blogį naikinanti Visatos jėga, tokiu būdu per šokį iš mūsų pašalinanti gyvenimo džiaugsmą ribojančius mentalinius blokus.

Mes rezonuojame su dalykais, kurių vibracija (geometrija) dera su mūsų tuometine mąstymo vibracija, todėl juos traukiame ir mokame jais mėgautis arba dėl jų kankintis. Vieni klauso sunkią muziką, nes jų energija tuo metu yra būtent tokia. Kiti gali klausyti tik dvasinės muzikos (pvz., kirtanų), nes jų energija tuo metu kitokia. Treti klauso transą ir džiaugiasi eko-technologiniu-futurizmu. Tačiau viena muzika nėra blogesnė už kitą, jos tiesiog dera su skirtingomis vibracijomis — skirtingu gyvenimo būdu.

Ar vienas gyvenimo būdas geresnis arba blogesnis už kitą? Kiekviena vibracija — tai vektorius, kuris kažkur nuves. Jeigu žinome, kur mus veda mūsų gyvenimo būdas ir būtent tokio rezultato norime, tuomet tai mūsų sąmoningas kelias.

O pats geriausias dalykas, kokį tik galime padaryti dėl kito žmogaus — tai tikėti jo pasirinktu keliu ir sėkme.

Daugiau straipsnių