Virsmai
Kūrėjų bendruomenė ir žurnalas

Metamorfozė: kaip pakeisti pasaulį, kurį užtenka pamatyti

"Tai, ką vikšras vadina pasaulio pabaiga, mokytojas vadina drugeliu."
— Richard Bach

Pirmoji sapno stadija: dualizmas

Ego protas — tai dualizmą praktikuojanti kiekvieno iš mūsų sąmonės dalis, suvokianti save kaip “Aš” (sanskr. Ātman). Jo paskirtis yra interpretuoti informacijos vandenyną, pasitelkiant “aš” ir “tu”, “gerai” ir “blogai”, “teisinga” ir “klaidinga”, “čia” ir “ten” bei aibę kitų dvigubų konceptų, jų sudėtines struktūras verčiant aplink regimu pasauliu ir suvokiant jį kaip turtingą realybę.

Tačiau kartais ego protas ima siūbuoti lyg laivas jūroje ir sureikšmina tuos savo kuriamus subjektus bei objektus, kurie jau neegzistuoja arba dar neegzistuoja. Tai sukelia didesnį arba mažesnį sąmyšį jo viduje, kurį mes jaučiame kaip nerimą, nes ego protą gąsdina bet kokia idėja apie “Aš” išsiskaidymą, suvokimo nestabilumą arba nekokybę, kontrolės praradimą ir bejėgiškumą, kadangi tai reiškia nutolimą nuo klestėjimo, kurio ego protas taip siekia, ir artėjimą prie mirties — "Aš" nebuvimo.

Nerimas — tai emocija, kuriama iliuzinės idėjos, jog viena visumos pusė gali laimėti prieš kitą visumos pusę (lyg naktis prieš dieną), o tai netelpa net į logikos rėmus. Pirmoje sapno stadijoje ši iliuzija tokia gili, kad mes pradedame kovoti už tą vieną “teisingą” pusę. Nesvarbu, ar kalbame apie savo požiūrį į mitybą, gyvenimo būdą, politinę situaciją, religiją, ar ką nors kita.

Čia atsiranda noras pakeisti ir pagerinti supantį pasaulį, panaikinant jo neramumus ar kančias, matuojamas savo paties vaizduote ir asmenine patirtimi. Ego protui vis dar atrodo, kad yra “Jis” ir yra “Pasaulis”. Kuo stipresnis dualizmas, tuo ryškesnis sapnas — Māyā (sanskr.).

O svarbiausia tai, kad pirmoje sapno stadijoje gera savijauta, džiaugsmas, vidinis pasitenkinimas ir apskritai laimės jausmas prilyginami rezultatui kažkokio būtino veiksmo, be kurio niekas negali įvykti.

Tai mus verčia blaškytis ir ieškoti prasmingesnės veiklos, geresnės aplinkos, įdomesnių žmonių ir šviesių sąmonės būsenų, kaip kad vikšras ropoja nuo stiebo ant stiebo, ieškodamas savo ypatingo augalo.

"Tu nesi tas, Neo. Atrodo, kad tu vis dar kažko lauki." — išmintingai kalba Orakulė filme The Matrix (1999 m.).

Tačiau skirtingai nei tuo metu atrodo, pilnatvė nėra kokio nors teisingo veiksmo rezultatas. Ir nors mes tai žinome, nėra gyvo suvokimo ir išgyvenimo — žinios sugrįžta iš atminties, bet lieka neveiklios. Aiškaus suvokimo nėra, tačiau nerimas jau yra, ir nors jaučiamas “čia”, iš tiesų jis yra “ten-čia” — visur.

Antroji sapno stadija: dogmatiškumas

Protas veržiasi į vieną pasirinktą “teisingą” kelią ir jau nebegali ramiai gyventi su mintimi, jog yra ne taip, kaip turėtų būti. Galvoje vis sukasi mintys “reikia tai pagerinti”, “turėtų būti kitaip”. Nerimą reguliariai keičia gerų emocijų ir energijos bangos, kurios praeina taip pat greitai, kaip ir ateina. Proto audra nerimsta, laivas braška, įgula pavargusi.

Tai laikas, kai protas patiki savo paties idėjomis, kurių šaltinio jis vis dar negali identifikuoti.

Ir tada ima atrodyti, jog šios problemos egzistuoja visur, nes apsižvalgęs matai jas ir kitų žmonių gyvenimuose. Kuo daugiau bandai jų atrasti kituose, tuo daugiau atrandi, nes vis dar nėra būdo pamatyti, iš kur atsiranda tie kiti žmonės. Todėl protas vis įnirtingiau kovoja už savo pasirinktą “teisingą” visumos pusę, rasdamas loginį paaiškinimą viskam, kas tuo metu atitinka esamą mąstymo kryptį.

Vikšras audžia šilko siūlą lyg žmogus išganingą mintį, ir apsiveja juo kaip nuo šalto lietaus gelbstinčiu apsiaustu, pasinerdamas į keistą anesteziją, kuri įveikia nerimą, bet kartu nusineša ir visa kita. Čia nebėra ne tik nerimo, bet ir tikrojo įkvėpimo — dieviškumo.

Trečioji sapno stadija: metamorfozė

Ir tada įvyksta metamorfozė, kurios negalėjai nei įsivaizduoti, nei numatyti (gr. μεταμόρφωσις — keitimasis, virsmas). Dvasios sparnai iš lėto išsiskleidžia... Protas jau nebe teigia dualizmą ir nebe neigia savąjį “Aš”, o "nubunda" kaip Visumas — holografinė Brahmano išraiška, Pirminio Kūrėjo dalelė, amžina Siela, ir sąmoningai tai suvokia bei išgyvena amžinybėje — dabar.

Visumas (tai senovės baltų žodis) ima gyventi naują gyvenimą, pilną dar neregėtų stebuklų. Ir dabar jis renkasi, ar tapti privačiu Buda, kuris visiems laikams pradings savo nirvanoje, netrukdydamas kitiems eiti savo keliu, ar sugrįžti pas kenčiančius žmones (kurie jau nebėra tie žmonės ir nebėra tame pačiame kančios suvokime, kaip kažkada) ir tapti Bodisatva (sanskr. बोधिसत्त्व).

Anksčiau ramybės nedavęs poreikis pakeisti pasaulį ir išlaisvinti jį nuo problemų dabar pasiekiamas pirštų spragtelėjimu. Visumas mato, jog jo sąmonė ir ketinimo jėga nuolat kuria ir perkuria visą pasaulį.

Dabar jis žiūri į debesį, į medį, į žmogų, ir mato.

Jis apgaubia visą pasaulį savo atjauta, gerbdamas kiekvieno žmogaus ir kito gyvio metamorfozę, matydamas jo egzistencinį stebuklą.

Nuskaidrintoje sąmonėje suskamba juokas.

Daugiau straipsnių