Virsmai
Kūrėjų bendruomenė ir žurnalas

Vidinis įvaizdis — tai truputį pamirštas ir nepanaudotas mūsų gyvybingumo bei asmeninės jėgos įrankis

Esu žmogaus vidinio įvaizdžio tyrinėjimo etape, todėl noriu užduoti vieną labai paprastą, bet esminį klausimą:

*Kuo tu save laikai? *

Kas esi šiame kasdieniame gyvenime, pilname santykių su žmonėmis, darbų, buities, rūpesčių ir svajonių? Kaip save matai?

"Pasakyk man, kuo save laikai, ir aš papasakosiu, kaip atrodys tavo gyvenimas" — skamba kažkur perskaityti žodžiai, nugulę į mano užrašus ir vis primenantys apie šią svarbią vidinę žmogaus savybę.

Tebūnie tai tik pasakymas, tačiau net šiurpuliukai nubėga pagalvojus, kiek daug giluminių ir išorinių dalykų priklauso nuo tokio, rodos, paprasto dalyko.

Vidinis įvaizdis — tai tavo paties paveikslas, kurį nuolat pieši viduje. Kiekvienas tai darome visą laiką.

Nuo to, kaip pieši save viduje, priklauso nepaprastai daug: ir minčių sekos, ir veiklumas, ir judrumas, ir drąsa, ir tolerancija klaidoms, ir reakcija į situacijas, ir komunikacija su pasauliu. Nuo vidinio įvaizdžio priklauso bet kurio žmogaus gyvenimas.

Knygą kur kas lengviau parašys tas žmogus, kuris save laiko talentingu rašytoju (visai nesvarbu, ar taip tikrai yra, ir dar mažiau svarbu, kaip tai pamatuoti iš anksto).

Maratoną lengviau nubėgs tas žmogus, kuris įsivaizduoja savo kūną esant nepaprastai ištvermingą ir sveiką (priešingu atveju sunkiai vyks net treniruotės maratono bėgimui, nepriklausomai nuo to, koks iš tiesų galingas savimi netikinčio žmogaus kūnas).

Idėją verslu lengviau pavers tas žmogus, kuris įsivaizduoja nesant pasaulyje kliūčių, kurios galėtų jį sulaikyti, ir kas beįvyktų jam tėra įdomus mokymosi procesas (nepaisant to, su kiek daug netikėtų problemų vėliau teks susigrumti ir keistis, augti).

Kuo save laikai, tuo ir tampi.

Koks atsakymas ateina, kai paklausi savęs šio klausimo: "kuo aš save laikau?".

Gal matai save kaip gyvą, judrų, dažnai besijuokiantį, liūdesį ar palaimą vienodai vertinantį ir atvirai priimantį, lengvai ir noriai bendraujantį su kitais, pilną idėjų ir nesustabdomą žmogų?

O gal matai save kaip nepalankių gyvenimo aplinkybių auką, vidutinių gabumų ir dideliems nuotykiams nepasirengusį, vien pergales pripažįstantį, tinkamo laiko laukiantį, visuomene ir savimi šiek tiek nusivylusį žmogų?

Koks šviesmečių skirtumas tarp dviejų to paties žmogaus gyvenimų, jeigu jis save piešia taip skirtingai!

Tačiau man labai įdomus šis klausimas: ar vidinis įvaizdis turi ką nors bendro su realybe?

Augant žmogaus sąmoningumui, jis piešia save vis panašesnį į tikrąjį save, tačiau tuo pat metu gyvena vis žaismingiau ir išbando įvairius savo įvaizdžius, prie jų neprisirišdamas ir nesureikšmindamas, pajausdamas to gyvenimo būdo skonį ir poveikį.

Ne, vidinis įvaizdis greičiausiai neturi nieko bendro su realybe. Tačiau jis neišvengiamas. Vienoks arba kitoks, įvaizdis mus visada veda į priekį arba laiko vienoje vietoje.

Kuo save laikai, tuo ir tampi.

Kartoju sau tai vėl ir vėl, kai tik užsimirštu protą pasiglemžusių darbų, žmonių, minčių ir energijų sūkuriuose. Tenka nuolat dirbti su savimi.

Rekomenduoju pasiimti užrašų sąsiuvinį ir pabūti sau pačiam koučeriu — parašyti bent keletą sakinių apie tai, kuo šiandien save laikai (ne kas esi, bet kuo save laikai). Kas suformavo tokį įvaizdį? Ar tai tikrai tu? Iš kur žinai, koks iš tiesų esi?

Kuo save laikai ir kuo save laikyti tau būtų naudingiau, kad kūnas ir protas jaustųsi gyviau, o tu jau šiandien gyventum taip, kaip nori gyventi?

Reguliariai užduodamas sau šį klausimą pastebėjau, kad mano vidinis paveikslas kinta priklausomai nuo to, kaip man sekasi įgyvendinti savo planus, kokios minčių struktūros tuo metu dominuoja dėmesio lauke, kokias patirtis susirenku bendraudamas su žmonėmis, ką valgau, kaip išsimiegu ir kaip jaučiasi visas kūnas. Tada šis paveikslas mane kreipia prie atitinkamų naujų minčių ir veiksmų, o jie iš naujo perkuria įvaizdį. Tačiau jeigu aš sąmoningai darau įtaką savo vidiniam paveikslui, galiu norima kryptimi pakoreguoti savo būsimus veiksmus ir pasiekimus.

Keletas idėjų, kaip tai daryti:

  1. Užsirašyti naująjį vidinį įvaizdį 2-5 sakiniais.
  2. Keletą kartų per dieną prisiminti naująjį įvaizdį, įsijausti į jį ir paklausti savęs, kaip šią akimirką mąstytų ir elgtųsi tas naujas tikrasis aš, kuriuo noriu būti. Pamėginti taip mąstyti ir elgtis, norimu greičiu ir intensyvumu.
  3. Pasinaudoti nauja aplinka, naujais rūbais ir naujomis pažintimis kaip būdu nutraukti užstrigusias minčių sekas, palaikančias senąjį įvaizdį, ir kur kas lengviau tapti tuo, kuo tau labiau patiktų būti.

Ši tema labai svarbi, todėl būtinai norėjau pasidalinti savo mintimis.

Nes kiekvienas esame laisvas sąmoningai kurti tokį vidinį įvaizdį, koks padeda mums būti savimi — laisvu, drąsiu ir sėkmingu žmogumi.

Daugiau straipsnių