Virsmai
Kūrėjų bendruomenė ir žurnalas

Won Hwa Do ir apskritas harmonijos kelias: kovos menas, kuris pakeitė mano gyvenimą

Įvadas

Tai Virsmų svečio straipsnis, kurį parašė Jaro Šatkevič — gerai žinomas vardas Lietuvos jaunų verslų ekosistemoje ir už jos ribų.

Su Jaro mudu kažkada siejo atviro kodo (angl. open source) judėjimas, vėliau buvome kursiokai VU MIF studijose, po to abu savarankiškai pasukome verslo keliu, o po ne vienų metų darbo IT versle į savo gyvenimą įsileidome saviugdą ir dvasingumo praktikas.

Tuo pat metu, kai aš pradėjau kurti Virsmus, Jaro tapo Won Hwa Do instruktoriumi ir įkūrė šio kovos meno studiją bei programą — daugiau informacijos www.wonhwado.lt.

Man didelė garbė paskelbti pasakojimą žmogaus, kuris visada buvo pavyzdys, kaip reikia realizuoti idėjas, o ne tik apie jas galvoti.

Perduodu žodį Jaro

Pirmąjį savo kompiuterį gavau būdamas keturiolikos metų. Tai buvo ZX Spectrum su 32KB RAM atminties (taip, 32 kilobaitais!).

Norėdamas jame paleisti kokią nors programą arba žaidimą, turėjau arba pats jį parašyti (“parašyti programą” programuotojų terminais reiškia ją sukurti, nes programos rašomos programavimo kalbomis — MJ red.pastaba), arba prijungti magnetofoną ir laukti pusvalandį, kol įvyks jau sukurtos programos nuskaitymas iš kasetės.

Matematika man patiko jau nuo vaikystės, todėl ir programavimas labai greitai tapo mėgstama pramoga.

Nebuvau labai sportiškas. Krepšinis nebuvo mano mėgstamiausių užsiėmimų sąraše, o muštynės netgi filmuose neatrodė kažkas, kuo reikėtų žavėtis ar ką norėčiau pramokti. Taigi, kovos menai tikrai buvo ne man.

Tačiau 2003-ųjų pavasarį sutikau iš Pietų Korėjos neseniai grįžusį kovos menų instruktorių Aistį, kur jis daugiau kaip metus studijavo korėjiečių kalbą ir Won Hwa Do — kovos meną, vėliau pakeitusį mano gyvenimą.

Tai buvo laikai, kai mano draugai šeštadieniais eidavo pažaisti krepšinį ar tinklinį, tačiau Aistis pasiūlė man kur kas įdomesnę alternatyvą — kovos menų mankštą. Jis žadėjo parodysiąs ypatingų judesių, todėl nutariau nueiti ir pasižiūrėti.

Šio kovos meno principas — apskritimo energijos panaudojimas — man patiko iškart. Taip pat labai tiko treniruočių metodika. Nebuvo jokio smurto, jokių “sparingų” treniruočių metu (treneris niekada nevertė mūsų kovoti vienas prieš kitą), nebuvo varžybų, kurios, mano manymu, iškreipia kovos meną taisyklių suvaržymais ir “tuščių” pergalių siekimu. Kita vertus, nežiūrint to, kad pratimai nežaloja kūno (kartais primena jogą, kartais Tai-Či), kai kuriuos pratimus gana greitai galėjau taikyti savigynai, pradėjau daug labiau pasitikėti savimi.

Tačiau iš pradžių labai abejojau savo jėgomis… Mano judesiai atrodė kerėpliški, negalėjau padaryti netgi trijų atsispaudimų, jau nekalbant apie lankstumą, o pasiekti pirštais žemę nesulenkus kelių atrodė neįmanoma.

Vis dėlto Won Hwa Do tapo puikiu būdu pailsėti po paskaitų bei atsitraukti nuo studijų egzaminų metu. Be to, mano treneris ne kartą man sakė, kad kovos menais gali užsiiminėti kiekvienas, tam nereikia specialaus talento ar fizinio pasiruošimo. Ir kad vienintelis žmogus, su kuriuo turėčiau save lyginti, esu aš pats vakar.

2004 metų rudenį pradėjau daug aktyviau lankyti užsiėmimus, kartais treniruodavausi po 2 kartus per dieną — rytais ir vakarais. Nepraleisdavau progos sudalyvauti savaitgalio seminaruose ar tarptautinėse stovyklose. 2005 ir 2006 metų vasaras, kartu su mūsų sabonim (taip vadinamas treneris korėjietiškai) praleidome Pietų Korėjoje, treniruodamiesi 6 valandas per dieną, 6 dienas per savaitę. 2007 metais tapau instruktoriaus padėjėju.

Deja, jaunatviškas maksimalizmas pakišo koją. Norėdamas pasirodyti prieš draugus nutariau nušokti iš 2 aukšto, o tai blogai atsiliepė mano stuburui ir keliui. Vėliau be apšilimo bandžiau spardyti kojomis (kas treniruočių metu griežtai draudžiama), o tai privedė prie traumų (menisko operacijos bei nuolatinių nugaros skausmų).

Tuo metu su draugais įkūrėme savo pirmąjį “startupą” (didelio augimo potencialo, tačiau ir labai didelio rizikingumo įmonę, dažniausiai technologijų srityje — MJ red. pastaba), vėliau dar vieną, ir dar vieną, ir dar vieną… Netgi atsistačius po traumos treniruotėms laiko nebelikdavo. Reikėjo visur bėgti, skubėti… 2010 metais trumpam vėl pradėjau treniruotis, bet nuolatinis stresas ir laiko trūkumas (t.y. noras viską pasiekti greitai) padarė savo, atsinaujino senos traumos, po pusmečio vėl teko sustoti.

Nauja pradžia ir Won Hwa Do filosofija

2012-ųjų vasarą pamačiau skelbimą, kad Pietų Korėjoje rengiamas mėnesio trukmės Won Hwa Do specialus instruktorių seminaras. Nutariau, kad gyvenime turiu kažką keisti, todėl po kelių metų nuolatinio skubėjimo pasiėmiau atostogas ir išskridau į Seulą.

Tai buvo vienas teisingiausių sprendimų mano gyvenime.

Daugelis dalykų atsistojo į savo vietas. Naujomis akimis pasižiūrėjau į savo gyvenimą, suvokiau kasdienės rutinos bei kūno sveikatos palaikymo svarbą. Gera buvo ne tik prisiminti ir įsigilinti į techniką, bet ir po ilgo laiko sustoti, niekur neskubėti, tačiau viską suspėti.

To seminaro metu be kovos meno treniruočių turėjome dar ir šaudymo iš tradicinio korėjietiško lanko užsiėmimus (apie šią ypatingą treniruotę kada nors papasakosiu atskirai) bei studijavome, kuo remiasi Won Hwa Do filosofija.

Won Hwa Do, kaip ir daugelis šiuolaikinių kovos menų (tokių kaip Aikido, Taekwondo, Iliqchuan, Wingchun ir t.t.), buvo sukurtas XX amžiuje, tačiau jo šaknys glūdi senovės Korėjos tradicijoje. Senasis tradicinis korėjiečių maldos metodas (vadinamas Pi-Son), kai tuščios rankos yra trinamos viena į kitą judant apskritimu, reprezentuoja Yin ir Yang bei jų nuolatinį tarpusavio santykį. Šio judesio apskritimu dėka žmogus gali sukurti ir perduoti energiją, kuri padeda gydyti kūną ir harmonizuoti sielą. Būtent šiuo judesiu ir remiasi visos Won Hwa Do gynimosi bei puolimo technikos, talpinančios savyje ir tradicinio Korėjos šokio elementus.

Won Hwa Do įkūrėjas nemažai kalbėjo apie “trijų mu filosofiją”. Tai 3 hieroglifai (巫 — šamanizmas, 舞 — šokis, 武 — kovos menas), kurių kiekvienas korėjietiškai tariamas kaip “mu”.

  1. Pirmasis mu (巫) nurodo į ryšį su vidiniu pasauliu, su kažkuo nematomu, bet svarbiu. Kitaip sakant, jis nusako vidinės energijos naudojimą.
  2. Antrasis mu (舞) kalba apie harmoniją ir grožį, kurie yra būdingi šokiui. Won Hwa Do judesiai gali priminti šokio elementus, o treniruotėje svarbiau ne nugalėti partnerį, bet sukurti su juo harmoniją, panašiai kaip šokio pamokoje. Won Hwa Do meistrai nuolat pabrėžia, kad norint įsitikinti, ar teisingai darai kokią nors techniką, tereikia pažiūrėti į veidrodį. Jeigu atrodo gražiai, harmoningai, tarytum šokis, vadinasi, viską darai teisingai.

  3. Trečiasis mu (武) pabrėžia gamtos bei savo kūno pažinimo ir treniravimo (jėgos, lankstumo) svarbą. Taip pat jis kalba apie Won Hwa Do kovines technikas, jų realų pritaikymą kovoje.


Taigi, kiekvienas Won Hwa Do judesys privalo turėti 3 kokybes:

  1. būti efektyvus;
  2. gražus išoriškai;
  3. naudoti vidinę energiją ir kūno struktūrą.

Dauguma kovos menų (ypač varžybinių) dažnai koncentruojasi į jėgą ir greitį. Nors tai ir suteikia greitą rezultatą, bet palaipsniui išsekina kūną. Yra kovos menų stilių (ypač kiniškų), tokių kaip Tai-Či, Baguazhang, Iliqchuan ir kt., pagrindinį dėmesį skiriančių darbui su vidine energija (“vidiniai kovos menai”). Tai leidžia praktikuoti tokius kovos menus net ir sukakus devyniasdešimt metų amžiui (man pačiam teko treniruotis vienoje salėje su 86-erių seneliu ir 93-ejų močiute). Won Hwa Do apima abu šiuos pasaulius.

Grįžęs iš Korėjos 2012 metais išsinuomojau butą, kuriame įrengiau dodžang (taip vadinama kovos menų salė) bei persikėliau ten gyventi. Pradėjau dėstyti draugams, daug daugiau dėmesio ėmiau skirti vidinėms technikoms ir judesio grožiui. Taip pat paverčiau kovos menus savo kasdienės rutinos dalimi. Tai išgydė senas stuburo ir kelio traumas, padėjo įgauti vidinės ramybės.

Kol rašiau šį straipsnį, žmona manęs paklausė: “Tai visgi ką tau davė Won Hwa Do? Išvardink bent tris realius dalykus.”

  1. Pasitikėjimas savimi, ryžtingumas ir kovojimas iki galo.
  2. Fizinė sveikata bei gebėjimas apsiginti reikalui esant.
  3. Vidinė ramybė, neskubėjimas, žvelgimas giliau.

Gyvenime kiekvienas siekame džaugsmo. Aš atradau tai, kas man suteikia manąjį.

Daugiau straipsnių