Naujų miško upelių beieškant

Iki tos ūkanotos jau visai bepasibaigiančio rudens dienos man atrodė, kad toks mažas upeliukas negali būti nei įdomus, nei ypatingas. Bet aš labai klydau.

Pavargęs nuo darbų padovanojau sau kelias valandas ir nusprendžiau nuvažiuoti paieškoti kokio nors naujo, man dar nežinomo laukinio vandens. Kadangi laiko turėjau pernelyg mažai, nusprendžiau iš arčiau pažvelgti į upeliuką vardu Čekonė, pro kurį jau anksčiau tekdavo labai dažnai pravažiuoti keliaujant iš Vilniaus.

Miško upeliai yra viena didžiausių mano gyvenimo aistrų. Labai mėgstu juos tyrinėti, juose žvejoti (žvejyba mažuose upeliuose labai kitokia ir įdomi), stebėti vabzdžių lervas ir išsiritusius lašalus, ankstyves, apsiuvas. Ir vinguriuojančias vandens augalų kasas. Per mišką tekanti gyvybės gija sukuria labai gražų kraštovaizdį, ypač kai pro skaidrų vandenį šviečiantis rusvas smėlis kontrastuoja su žalia miško paklote. Miško upeliai man visą gyvenimą buvo ir tebėra bene stipriausias energijos ir gerų emocijų šaltinis, ir tikrai žinau, kad daugeliui žmonių jie turi panašų poveikį. Galvoju, jog tai kažkaip įausta į žmogaus genetiką, esmę.

Apie Čekonę iki tol nebuvau nei skaitęs, nei kieno nors klausęs, todėl įsimetęs į kuprinę termosą kavos ir akinius poliarizuotais stiklais (kurių, maniau, tikrai neprireiks) per 20 minučių nuvažiavau iki miško keliuko, šalia kurio tekėjo upelis.

Kai išlipau iš automobilio ir nusileidau prie vandens, tiesiog netekau žado. Čekonė buvo labai, labai graži. Tikėjausi rasti dviejų metrų pločio griovį su per jį tekančiu vandeniu, tačiau tai buvo pats tikriausias kalnų upelis, besiritantis žemyn per smėlį, žvirgždą ir akmenis dideliu greičiu.

Kalnų upelis Lietuvoje! Iki šiol maniau, kad kalnų upes Lietuvoje primena tik Bražuolė, Dūkšta ir Saidė, tačiau tą akimirką supratau, jog Neries regioniniame parke jų gali būti ir daugiau.

Toje vietoje, prie kurios nusileidau iš pradžių, upelis buvo apie 3 metrų pločio ir 10 cm gylio, su duobėmis prie akmenų ir medžių virtuolių, siekiančių net 50 cm gylį. O ką tai sako apie upelio ichtiofauną?

Karštligiškai ėmiau ieškoti upėtakio. Eidamas pakrante pro specialius akinius stebėjau, ar bent vienas nepasibaidys, pamatęs ant kranto judantį šešėlį.

Lietuvoje natūraliai gyvena tik viena upėtakių rūšis – margasis upėtakis (lot. Salmo trutta, angl. Brown trout). Jie mėgsta šaltavandenes ir švarias upes bei upelius, bet tuo pačiu yra labai jautrūs taršai ir vandeniui, kuriame trūksta deguonies. Deguonies kur kas mažiau turi lėtai tekantis (lygumų ar tvenktas) arba stovintis vanduo, todėl marguosius upėtakius galime rasti tik švariose, šaltinių gausiai maitinamose upėse, kuriose vanduo teka sparčiai ir todėl nėra patrauklus daugeliui kitų žuvų rūšių. Upėtakiai paprastai upeliais dalinasi tik su kūjagalviais (kuriuos suaugę medžioja), o didesniuose upeliuose ir mažose upėse gyvena drauge su kiršliais ir šapalais.

Čekonė man pasirodė tobula mažiems upėtakiams, nes vos už kelių kilometrų jį įteka į Nerį, o Neries intakai, mano žiniomis, dažniausiai turi upėtakių populiacijas. Galbūt aš klydau.

Tądien nusprendžiau keliauti upelio pakrante ir pasiekti jo santaką su Nerimi, akylai ieškodamas bent mažiausio judesio, bent mažiausio upėtakio ženklo.

Ir man pavyko pamatyti 2 mažas ir ypač greitas apie 5-7 cm ilgio žuveles, kurios negalėjo būti niekas kitas, tik margojo upėtakio rūšies atstovės, nes tokiame greitame ir šaltame vandenyje beveik niekas kitas negalėtų išgyventi.

Tądien buvau be meškerės, tačiau pasibaigus upėtakių žvejybos draudimui užsibrėžiau nesvarstytiną tikslą grįžti čia su museline meškere.

Sausio 2-ąją vis dar gausiai snigo, bet man mirtinai reikėjo ištrūkti į gamtą. Nebuvau tikras, ar tądien pavyks pasiekti Čekonę dėl apsnigtų mažai važinėjamų kaimo keliukų, tačiau reikėjo bent jau pabandyti.

Šiaip ne taip pasiekęs upę už akinių paslėpiau vėl laimingas akis, pasiruošiau meškerę, užrišau nimfą (dirbtinę rankų darbo muselę, imituojančią vabzdį dar lervos stadijoje, kurioje vabzdžiai praleidžia beveik visą savo gyvenimą) ir nuskubėjau tikrinti duobių. Adrenalinas plūdo į kraują vien nuo minčių, jog čia gali gyventi nedideli upėtakiai.

Deja, tąkart ne tik nieko nepagavau, bet net ir pamatyti jokios žuvelės nepavyko. Kaip ir dar kitą kartą… Vanduo laikėsi labai aukštas ir pernelyg greitas, o aš buvau pernelyg neatsargus ir nepatyręs naujuose vandenyse. Nusprendžiau palaukti vasaros ir, jeigu upeliui pavyks neišdžiūti, grįžti patikrinti jo gyvybės vėl.

Tokių upelių kaip Čekonė Lietuvoje yra gana daug, bet kartu daugiau nėra tokio nė vieno. Čekonė labai ypatinga, nes ji turi kalnų upelio savybių. Tik Neries baseinas Neries regioninio parko teritorijoje gali sukurti tokį stebuklą, nes kitose Lietuvos vietose upeliai dažniausiai būna lėti, dumblingi, tylūs. Tuo tarpu Čekonė net šniokščia nuo savo greitos tėkmės per milžiniškus akmenis.

Aš dar grįšiu tyrinėti šio upelio vienas ir su bendraminčiais. Mane domina ne tik žuvys, bet ir vabzdžių įvairovė. O kas mėgsta vienas ar su šeima keliauti po gamtą, Čekonę aplankyti tikrai verta. Važiuodami iš Vilniaus į Kernavės pusę pasukite Šilėnų link. Ta kryptimi galima rasti ne tik šį upelį, bet ir daugiau kitų įdomių objektų ir gamtos vietų.