Mano ieškoma paslaptis
Vienas pirmųjų pasakojimų apie keliones, 1999 metai
Kiekvienas žingsnis priartina prie mintyse tvyrančio paslaptingo, dar nepasiekto tikslo. Gera paaukoti kažką, kad priartėtum prie jo. Saldus miegas paliekamas užmaršty, nes pirmieji paukščiai balsais pasitinka tekančią vasaros saulę. Tai pernelyg paprasta, kad būtų sudėtinga. Nė nepajuntu, o jau žengiu nesustodamas pirmyn, nuskaidrinęs save vėsiu ryto oru ir džiaugsmu, jog pirmąją kliūtį — miegą — įveikiau. Pirmoji kalvelė, už kurios prasideda dar miegančios ryto plotmės.
Žalioji meleta pakyla nuo spyglių paklotės. Mano pasirodymas priverčia ją stebėti keistąjį ryto padarą iš viršaus, saugesnės medžio šakos. Einu, nurimk, manęs čia jau nebėra.
Ankstyvo ryto ramuma. Saulė skverbiasi pro medžių kamienus, kylančius iš miško kalvelių. Šešėliai dar nešildo, lyg naktis mane pridengia bebundantys medžiai. O aš stebiu viską, ką tik gali sugauti akys. Noriu viską žinoti, noriu pažinti. Akys bėga žeme, medžių šakomis, viršūnėmis, lygiu vandens paviršiumi. Kilsteli kažkas stambaus iš vienos viršūnės, sukeldamas nevaldomą susidomėjimą. Paukštis išvengia mano žvilgsnio ir akimirksniu pranyksta. Stambus, aiškiai matomas ir niekada nepastebimas. Miško dvasios atšvaitais nutviskęs paukštis. Širdis jau neberanda vietos, ji tuoj išskris paskui, kažkur į tankią visumą. Greitu žingsniu pirmyn per ryto vėsą…
Dešinėje ežeras, horizontą dengia medžiai, o šaltinis liko užnugary. Todėl suku kairėn į mišką, kur, jaučiu, surasiu tai, ko dar neradęs. Einu. Čia pat kirtimas, šalia — nejaukiai ulbantis eglynas. Keršulis tai, nors akys traukte traukia pasinerti į painius brūzgynus, kažin ar kada žmogaus žengtus… Tačiau dabar — kur niekada dar nebuvau. Pirmyn.
Ir vėl kirtimas. Žaizdomis nusėti visi aplinkinai miškai. O eglės viršūnėje juodgalvė sniegena. Žiūronai priartina mane prie jos. Stebuklas vasarą sutikti sniegeną… Eglyno pakrašty, toli nuo kaimų. Man, ne joms toli. O dangus toks ryškiai mėlynas, nes saulė jau pakilo virš neaukštų viršūnių. Žinau, kad liko eiti nebedaug. Palieku kirtimą ir neriu į mišką, kuriame glūdo mano ieškoma paslaptis. Tik jos širdis gyvena kairėje, todėl suku tenai, palikdamas žalias samanas tarp išlakių pušų.
Tankus eglynas… Čia baigiasi pušys, samanos ir žolės. Tankus, tamsus eglynas. Tai manosios paslapties ženklas… Eglynas, vadinasi, nebegiliai vanduo. Narplioju voratinklius, lendu pro siūlų plyšius. Negyvų spyglių kilimas atsiveria vandens balutėmis, apsamanojusiomis ar auginančiomis į nendres panašius augalus. Negaliu atsigrožėti tuo, ką matau: sausų, išbadėjusių tyrų globoje — tamsi šlapia gyvybė. Kojos pačios neša, o baimė smalsumo giliai užkasta žemėje. Noriu pamatyti jį, šios gyvybės kaltininką. Man pažįstamas mažytis šaltinėlis, uždengtas pakrančių krūmais, čia atsiveria trūnijančių virtuolių uždengta dangaus ertme. Pavojingas, todėl taip smarkiai traukiantis. Žemė, sutvirtinta eglaičių, mane patikimai laiko, todėl tyrinėju vandenį ir žemę po juo. Toli toji žemė, viskas užnešta dumblu ir durpėmis. Stebuklinga vieta. Ir aš ją suradau, kad pažinčiau.
Gyvybės gija nenutrūkstamai vilnija per vandens maldaujančią žemę. Ir įsilieja į švytinčias plotmes nematomų šešėlių, kurie pasivaidenę akimirksiu dingsta kažkur tolybėse. Tylieji atsimerkę juos suras.
(Kelionė įvyko turbūt 1999 m., o pasakojimas parašytas 2001 m., man buvo 17)
