Liepos upėtakiai ir kiršliai
Gyvi susitikimai su lašišinėmis mažų ir didelių upelių žuvimis
Vidurvasario žvejybos upeliuose ir mažose upėse dėl gausybės uodų ir nepraeinamų dilgėlynų dažnai būna sudėtingos, bet kartu grūdinančios ir įsimintinos.
Tai du trumpi pasakojimai apie dvi keliones, kurios įvyko visai neseniai. Jos buvo dedikuotos muselinei žvejybai, o tiksliau euronimfinei muselinei, kurią kartais vežuosi prie upių su tikslu mokytis, išbandyti idėjas, pagauti didesniame gylyje besimaitinančias srovines žuvis. Mane labai domina euronimfinimas, nes šis žvejybos būdas buvo išrastas Europoje, todėl yra artimas ideologiškai. Visais kitais atvejais su manimi keliauja mažytės ir lengvos tenkara meškerės iš Japonijos, kurios, kaip bebūtų keista, labai daug kuo primena euronimfą.
Margųjų upelis
Ankstus rytas, saulė dar už horizonto. Pabundu ir žinau, kad tikrai turiu šiandien ten keliauti. Darbo diena savaitės pabaigoje, todėl laiko iki jos pradžios turiu mažai, reikia skubėti. Keliuosi, greitai gaminu termosą juodos kavos. Šeima dar miega, bet mano prigimtis traukte traukia iš šiltų namų į tyrinėjimo, diskomforto, nuotykių kelią. Užsimetu iš anksto atidžiai paruoštą krepšį, nimfinę muselinę ir vandens batus, ir nekantrus išjudu.
Oras stebėtinai šiltas, viskas kvepia ypatingai skaniai. Palauke ramiai nutipena lapė, priešais nuo keliuko pakyla pramiegojusi pempė. Kitaip negu man įprasta, dėl eksperimento susirenku meškerę ir prisirišu museles dar prie automobilio, nes noriu pažiūrėti, koks bus jausmas ir rezultatas pasielgus kitaip. Tai padaręs leidžiuosi į upelio slėnį ir randu jį vasariškai tobulą.
Vandens nei per daug, nei per mažai, todėl srovė kai kur net šniokščia per akmenis. Vanduo jau šiltas, vandens termomemtru pamatuoju 16-17 laipsnių, bet upelis žemupyje gaivinamas daugybės šaltinių ir po nakties truputį vėsesnis. Upėtakiai tiesiog šėlsta!
Per kelias valandas atgal į savo valdas jų grįžta lygiai dešimt. Vieni mažesni, kiti pilnai išlenkę meškerę ir galbūt vos betelpantys mažo upelio slėptuvėse. Visi pagriebė šviesią arba žalsvą Walt's Warm nimfą, rištą ant 14 nr. kabliuko be užkarpėlės.
Sakau ačiū mažyčiam upeliui ir grįžtu namo pasipildęs gyvu gyvenimu. Už nugaros virš miško pakyla saulė, pievos ir laukai nusidažo auksu.
Prasideda nauja diena.
Kiršlių upelis
Kita diena, tolimesnė upė, bet tolimesnė fiziškai, ne širdyje. Gyvasis vanduo ritasi per milžiniškus akmenis. Upė nepaprastai graži, kaip ir daugelis sraunių Lietuvos upių ir upelių.
Šiandien ir vėl euronimfos diena. Savaitgalis, todėl tikiuosi sulaukti baidarių. Absoliučiai jų nelaukiu, nes tokio mažumo upėje jos išvaiko visą šventumą ir žuvų, paukščių bei vabzdžių jungtinę sąmonės tėkmę. Deja, jų greičiausiai bus, todėl net nematavęs vandens temperatūros lendu į pakrantės žolynus ir skubu patikrinti pagilėjimą žemiau rėvos.
Pravedinėju mažytes natūralių spalvų nimfas palei patį dugną ir susitinku su trimis, o paskui kitoje vietoje su dar dviem nemažais jos kiršliais. Kiršlių nugaros pelekai milžiniški ir spalvoti, o tai brandžių žuvų savybė. Nė vienas kiršlys netelpa į mano mažą keiryu damo tipo japonišką tinklelį, kurį naudoju tenkaros kelionėse, bet tai problema, kurią norisi turėti.
Nepaisant kelių grupių praplaukiančių baidarininkų diena nepaprastai sėkminga. Baidarėse ir suaugusieji, ir vaikai, todėl viskas gerai. Vaikams svarbu tai patirti. Tiesiog būtina. Atleidžiu ir už vieno laivelio garsiai leidžiamą muziką.
Saulė išlenda iš už besitvenkiančių audros debesų, bet greitai vėl pasislepia. Praėjo dar tik kelios valandos, bet manyje kažkas sako, kad šiandien užteks. Ropščiuosi į aukštą krantą ir keliauju atgal.
Žvalgysiuosi į ateitį vidinėje vizijų plotmėje, lauksiu sugrįžimo į šias nepaprastas vietas. Liko vos keli mėnesiai iki geltonų medžių lajų laiko, todėl kiekviena likusios vasaros diena brangi ir negali būti praleista veltui. Tačiau tai galioja ir kiekvienai rudens, žiemos ir pavasario dienai. Dar tik mokausi gyventi gyvai, bet retkarčiais pavyksta.
