Virsmai
Kūrybinės kelionės užrašai

Sugrįžimas prie Bražuolės

Tądien mano tikslas buvo aplankyti Bražuolę ir pasivaikščioti jos paupiu, stebint tekantį švarų vandenį, vabzdžius, žuvis ir viską, kas man iš tiesų įdomu.

Greičiausiai pasikartosiu, bet iki šiol man taip ir nepavyko atrasti stipresnio jėgų ir įkvėpimo šaltinio už mišką, o ypač per miškus tekančias nedideles upes ir upelius. Jie visada pakrauna ir užpildo giluminėmis jėgomis, kurių reikalauja įtemptas miesto gyvenimas.

Bražuolė yra nedidelis, bet labai ypatingas upelis. Nuo savo ištakų nukeliavęs apie 22 kilometrus jis įteka į Nerį, nešdamas savo vandenis per kalvotą ir akmenuotą Neries regioninį parką.

Bražuolė

Kiekvieną rudenį į Bražuolę, kaip ir į kitas tinkamas upes, iš Baltijos jūros per Nemuną ir Nerį atkeliauja neršti milžiniško dydžio Baltijos lašišos. Ateityje noriu jas pamatyti ir nufilmuoti. Praėjusį rudenį pavyko pamatyti lašišą Neryje, tačiau tokia didelė žuvis mažame upelyje turėtų būti nepaprastas reginys.

Tačiau lašišoms Lietuvoje reikia pagalbos. Užtvėrę kelią per Kauną (HE) lašišoms ir kitoms migruojančioms žuvims kilti neršti į didelę dalį Nemuno baseino upių ir upelių turime saugoti bent jau tai, kas beliko.

Viena iš realių pagalbos priemonių – atidaryti lašišoms kelius į upes ir upelius nugriaunant arba rekonstruojant įvairias senas ir naujas užtvankas. Bražuolėje tokia kliūtis yra seno malūno griuvėsiai netoli žiočių.

Svarbus šios kelionės tikslas buvo daugiau sužinoti apie Bražuolės žuvis. Norėjau geriau suprasti, kokiose vietose laikosi šapalai, o kokiose upėtakiai. Tai padaryti padėjo ir atidus vandens stebėjimas per akinius poliarizuotais stiklais, ir Japonijos kalnų meistrų per kelis šimtus metų ištobulinta muselinė meškerė tenkara.

Bražuolė

Tai buvo paskutinė pavasario diena, o vandens temperatūra siekė 15 laipsnių. Vanduo nebuvo labai šaltas, tačiau pakankamai vėsus ir labai švarus, todėl tinkamas gyventi margiesiems upėtakiams. Šaltavandenių upių Lietuvoje nėra labai daug, o margasis upėtakis laikomas retesne žuvimi, todėl tikrai džiugu buvo matyti juos žaibiškai sprunkančius, kai neatsargiai prisiartindavau prie jų buveinių.

Vis dėlto svarbiausia į tokias vietas atvykti ir jose tiesiog pabūti. Pamąstyti, stebėti aplinką, pasikrauti energijos. Mums labai pasisekė, jog Lietuvoje yra nemažai tokių gražių ir gydančių vietų, kurias nesunku rasti ir pasiekti, ir kad jos vis dar laukinės ir natūralios.

Aš dar sugrįšiu čia.

Daugiau straipsnių