Virsmai
Kūrybinės kelionės užrašai

Laukiniais sausų pušynų paupiais

Kaitri vasaros saulė pakilo anksti ir prasiskverbė pro šviesių Dzūkijos pušynų medžių lajas žemyn iki pat samanų. Samanos braška, traška ir skamba po kojomis, žengiančiomis upės link.

Čia pasitinka eglės, lazdynai ir paparčių kilimai. Galima užuosti vandenį jo dar nematant. Stebuklingas dalykas sausų pušynų glūdumoje rasti tekančią upę. Mažą, seklią, paslaptingą. Mažai kieno atrastą, dar mažiau kieno pažintą.

Stoviu prie tekančio vandens, stebiu upę ir žinau, jog viso gyvenimo neužtektų ją pažinti. Ji neišsemiama savo paslaptimis.

Nuo sausos miško paklotės pakyla didelė juodoji meleta raudonu viršugalviu ir smalsiai stebi mane, pasislėpusi kitoje medžio kamieno pusėje.

Upė vis kitokia kas keletą šimtų metrų. Krantuose ir vagos viduryje guli savo amžių baigusių medžių virtuoliai. Čia viskas gyvena ne vieną gyvenimą, čia gyvybė dalyvauja be galo sudėtingos ekosistemos metabolizme. Žiūrint į ją vis atidžiau tampa vis mažiau aišku, ar tai daugybė atskirų gyvybės formų, ar tai vienas didelis organizmas, kuriam nerandu pavadinimo. Tikriausiai tai priklauso vien nuo matymo aštrumo ir naudojamos kalbos turtingumo.

Bežingsniuodamas išgąsdinu teterviną, jis netikėtai pakyla iš pakrantės eglyno ir nuskrenda tolyn. Šiuose miškuose teterviną matau pirmą kartą, todėl tai labai reikšmingas įvykis. Keliauju toliau.

O kur toliau? Laikas ribotas, neužteks jo viskam pamatyti, visur pabūti. Turiu pasirinkti ir mėgautis tuo, su kuo susidursiu savo minties valia ir ką padovanos laukiniai paupiai, kai asmeninės kelionės mįslė susidurs su šio įspūdingo miško mįsle ir virs kažkuo visai netikėtu.

Daugiau straipsnių