Pempės paslaptis
Asmeninė istorija apie paukštį, kuris pakeitė vieno žmogaus pasaulį
Šis pempės skrydžio momentas kviečia pasidalinti viena asmenine istorija, kuriai atėjo laikas būti papasakotai. Ši istorija apie pempės paslaptį.
Prieš 23 metus, 2000 metų balandžio paskutinėmis dienomis tėvai vežė mane automobiliu į VU Santaros klinikas. Man buvo 15 metų ir visos mano mintys sukosi tik apie paukščius, miško paslaptis ir mano būsimą ateitį Lietuvos bei pasaulio gamtoje, ją tyrinėjant kaip tikram ornitologui.
Aš aiškiai žinojau, kad noriu būti biologu, tačiau mano gyvenimo viziją temdė nauja realybė. Tėvai sulaukė skambučio, kuriuo buvo pranešta apie atsiradusį donorą. Viskas turėjo įvykti labai greitai, per kelias dienas.
Taigi, tą dieną į Vilnių aš važiavau dėl suplanuotos širdies operacijos. Mat nuo gimimo turėjau širdies vožtuvo defektą, o užlipęs laiptais į trečią aukštą dažniausiai pritrūkdavau oro ir akyse pasidarydavo juoda. Vis dėlto į miškus aš vis tiek eidavau kaip galėdamas dažniau, ir rasdavau juose kitą, gyvą, magišką, savo pasaulį.
Tačiau kelionės į Vilnių metu tądien jaučiau ramybę, baimę, tuštumą ir viltį vienu metu. Kažkodėl pats sau tyliai galvojau, kad greičiausiai chirurginės operacijos neišgyvensiu ir bandžiau su tuo susitaikyti. Kelionės metu gėriau akimis matomus gamtos vaizdus kaip paskutinius vandens lašus dykumoje. Su mintimi, kad daugiau jų neteks matyti.
Ir tada virš kelio pralėkė man dar niekada nematytas paukštis.
Tuo metu iš balso galėjau nesunkiai atskirti turbūt daugumą miško paukščių ir atmintinai žinojau kiekvienos rūšies išvaizdos detales. Tačiau man, dar moksleiviui, neteko stebėti ir tyrinėti pievų ir vandens paukščių. Ir nors aš žinojau, kaip atrodo tupinti pempė, tas vos sekundę matytas baltas paukštis juodais sparnais manyje liko neįvardintas.
Ir jis man tapo tikra mįsle. Deja, protą tada jau temdė kitos mintys, o aš nebeturėjau knygų, kuriose galėčiau ieškoti matyto paukščio ir nustatyti rūšį. Tačiau slapta prižadėjau sau, kad jeigu išgyvensiu, pasveikęs keliausiu ieškoti ir atrasti tos baltai juodos paslapties.
Ateinanti savaitė buvo tikras išbandymas, kurio greičiausiai niekada nepamiršiu. Jis pakeitė mano gyvenimą ir blogąja, ir gerąja prasme. Vis dar prisimenu pirmąją parą reanimacijoje, kai pabudau ir stebėjau aplinką, tačiau nežinojau savo vardo, lyties, amžiaus, ir kas apskritai esu. Tai buvo keista, pusiau sąmoninga, užmaršties būsena.
Po savaitės vyko gražus, sėkmingas, skausmingas gijimas ligoninės lovoje, bet užmerkęs akis matydavau tik viena -- tamsiai žalius Lietuvos miškus. Ir jie buvo mano vienintelė prasmė stengtis, išbūti, išlaukti. Kaskart vos užmerkęs akis aš išvysdavau ir pajusdavau tas paslaptingas, gyvas, sąmoningas girias, ir jos kvietė mane sugrįžti. Ir aš tiesiau rankas jų link.
Bėgant savaitėms po truputį viskas rimo, gijo, grįžo į senas vėžes. Ir kartu nebegrįžo, kaip nebegrįžo don Chenaras po kovos su neorganine būtybe Carlos Castaneda knygoje "Kelionė į Ikstleną". Aš buvau kitas žmogus, kitaip veikė mano protas, rūpėjo kiti dalykai. Vaizduotė tapo tokia laisva, kad prisilietęs prie medžio galėdavau susijungti su jo sąmone, pamatyti pasaulį medžio akimis, gauti mokymą. Nerimtai sakau, kad tai tebuvo vaizduotė.
Savo kūne turėjau kito žmogaus kūno dalelę ir jaučiausi jam dėkingas už šansą. Tuomet dar nežinojau, kad nuo tos dienos mirtis bus mano kasdienė gyvenimo patarėja, o visus sprendimus priimsiu remdamasis ne protu, o širdimi. Tas įvykis užvertė seną knygą, bet atvertė naują. Ir tada prasidėjo mano kompiuterių era. Kvantinės dvasios paieškų per kodą ir jausmą era.
Bet miškai visada išliko šventi, gydantys, kviečiantys. Kitaip ir negalėjo būti. Ir kasmet aš į juos vis giliau neriu kaip technošamanas, kuris nebegali sugrįžti, bet yra dėkingas ir žino kai ką, ko negali niekam paaiškinti. Todėl kalba simboliais, ritmais, istorijomis.
Ačiū pempei už nepaprastą dovaną. Nes už to pavidalo buvo daug daugiau, negu rašo knygos apie paukščius. Paukščiai nėra tik paukščiai.
