Rudens miško meditacija
Augant asmeninio žinojimo apskritimui, jo sąlyčio perimetras su begalinės nežinomybės plokštuma auga vis greičiau ir greičiau, todėl atsiranda jausmas, kad aiškumo mažėja, o klausimų tik daugėja. Taip vieną dieną kelią užstoja nežinojimo rūko siena, o tvarkingas, bet ribotas gyvenimas virsta nenuspėjama ir klaidų pilna, tačiau dažnai didelių atradimų jūra. Jeigu tik pavyksta išgirsti širdies balsą, kuris tarsi transdencentuoja visą intelektualinę žinojimo ir nežinomybės geometriją.
Mąsčiau apie tai eidamas rudens mišku. Tyliu rudens mišku, nes mažieji giesmininkai jau buvo išskridę į savo mėgstamas žiemojimo vietas tolimose šalyse. Tačiau ne visi.
Tie, kurie liko – įvairios zylės, bukučiai, nykštukai – susibūrė į grupes ir visą rudenį bei žiemą maitinsis ir klajos kartu.
Gal visai kaip žmonės, besiartinant intelektualinei, dvasinei ar savimonės žiemai intuityviai jaučiantys, kad turi laikytis drauge ir veikti išvien, kokie skirtingi bebūtų.
Na o man tai reiškia absoliučiai naują rudens patyrimą. Anksčiau rudeniui atėjus kibdavau dirbti prie įdomiausių produktinių idėjų ir dienoms trumpėjant dažniausiai visą laisvą laiką praleisdavau prie kompiuterio. Tačiau dabar nauji laikai. Naujų atradimų ir praktikų laikai.
Ir naujos kūrybos laikai. Neseniai išleistam singlui Taikos medis ant kulnų lipa net du nauji ilgi, organiški, generatyviniai kūriniai.
Todėl šiandien aš vėl tyliai ir ramiai stoviu prie fotoaparato, mano akių aukštyje pritvirtinto ant tvirto trikojo, leidžiančio man pilnai įsijausti į savo kūną ir į supančią gyvą, laukinę, už mano rūšį senesnę aplinką.
Tai ypatingai gili ramuma. Tyla. Nė vieno paukščio garso. Iš kažkur toli atklydus vėjo gūsiui lyg snaigės krenta šimtai beržų, drebulių ir lazdynų lapų. Tada vėl tyla. Vėl galima girdėti savo kvėpavimą ir širdies dūžius. Tik mantros negirdėti, nes tai laukinio miško meditacija, dar vadinama shinrin-yoku. Tik kitokia, pritaikyta sau.
Ir štai imu girdėti juos. Iš pradžių keletą, o vėliau dešimtį ar net daugiau balsų. Jie padrikai ir nenuspėjamai artėja. Galiu iš balsų atskirti, kad manęs link juda mažųjų miško giesmininkų būrelis, sudarytas iš mažiausiai vienos mėlynosios zylės, vienos kuoduotosios zylės, galbūt pilkosios zylės ar kelių, bent trijų didžiųjų zylių, ne mažiau kaip dviejų bukučių, o taip pat mažų, slaptingų nykštukų...
Laukiu beveik nejudėdamas, nors mano žvilgsnis iš praktikos ir įpročio šokinėja nuo medžio prie medžio, nuo šakos prie šakos, laukamas pačio gražiausio paukščio, laukdamas galimybės įamžinti jį laike. Ir tai pavyksta. Bukutis, mažasis margasis genys, mėlynoji zylė – jų vaizdai džiugins mane ir draugus visą žiemą, o gal ir dar ilgiau.
Miškas yra atgaiva. Miškas yra namai. Miškas ne prekė.
