Šaltas vasario vidurio upės vanduo su didele jėga veržėsi į priekį. Labai atsargiai bridau juo, savo kūną bent iš dalies apsaugodamas specialia apranga. Aš ieškojau ne tiek kiršlio, kiek už jo besislepiančios ir jo vardu besivadinančios upės dvasios.
Tai buvo kiršlių upė. Srovė taip garsiai veržėsi per akmenuotą dugną, kad nuo jos šniokštimo negirdėjau net miške jau pradėjusių pavasarį skelbti didžiųjų ir mėlynųjų zylių balsų.
O gal tiesiog diena buvo per šalta ir jos tikrai tylėjo susisukusios į savo geltonas, mėlynas, baltas ir juodas plunksnas. Ir kiršlių šįkart aš nemačiau.
Tačiau šie keli kadrai dar ilgai primins dieną, kai ėjimas miegančiais miškais prie gyvos upės viduje kažką vėl budino. Ir tai yra priežastis, kodėl čia skamba naujo kūrinio "Kiršlių upė" ištrauka iš artėjančio naujo muzikos rinkinio. Kodėl šios lašišinės žuvys tokios svarbios Lietuvai ir kodėl daug dėmesio noriu joms skirti mažų mažiausiai iš gamtosauginio švietimo pusės daugiau papasakosiu ateityje.