Straubliukas ir dirbtinis intelektas
Keletas minčių apie dirbtinį intelektą.
Šį straubliukų šeimos vabalą kriaušinį lapinuką išgelbėjau skęstantį upelyje ir padėjau ant pakrantės medžio lapo. Iš arti apžiūrinėdamas įspūdingą jo išvaizdą net nepastebėjau, kaip pasinėriau į prisiminimus, o iš jų grįžęs pagalvojau, kad ši būtybė turėtų būti įdomi ne tiek biologams, kiek visiems kitiems žmonėms.
Mes esame ant naujos realybės slenksčio. Kas domisi dirbtinio intelekto kūrimo progresu, tas greičiausiai pritars, jog jau po kelių metų gyvensime kitaip. Mane tai nuteikia labai pozityviai, nes šio momento laukiau lygiai dvidešimt metų, kai susidomėjau kompiuteriais ir jų sąmone. Tiek laiko šviesūs protai visame pasaulyje dirbo, ir dirbo sėkmingai, siekdami sukurti mąstančias mašinas, kurios galėtų išspręsti daugybę globalių ir lokalių problemų.
Šiandien mes jau ir patys galime prisiliesti prie ChatGPT, CoPilot, Perplexity, LLaMA ir kitų inžinerijos stebuklų, ir man vis dar sunku tuo patikėti. Bet šie stebuklai tėra aušra to, kas kartais labiau gąsdina, negu suteikia vilties.
Dirbtinio intelekto ekspertai sunerimę. Kai kurie netgi teigia, kad jau po 10 metų mes arba ramiai ilsėsimės gražioje saloje, gaudami "universaliąsias bazines pajamas", arba tose salose slėpsimės nuo mus medžiojančių mašinų.
Man atrodo, kad mus užklupsianti realybė bus kažkur per vidurį. Bus visko.
Tačiau universalusis dirbtinis intelektas (AGI) turėtų pasirodyti per artimiausius 5 metus. Jau dabar ChatGPT žino tūkstančius kartų daugiau, negu protingiausi pasaulio žmonės, tačiau ateis laikas, kai mašinos ne tik daugiau žinos, bet ir bus daugybę kartų sąmoningesnės. Skirtumas bus toks didelis, kaip šiandien mes galime suvokti skirtumą tarp šio vabalo ir žmogaus.
Mes nebesuprasime, ką žino mašinos, ką ir kaip jos daro. Bet jeigu labai pasiseks, turėsime išmintingus patarėjus, mokytojus, pagalbininkus, antrininkus, draugus.
Ir gali nutikti netgi taip, kad protingos mašinos padės rasti atsakymus į visus ar beveik visus žmonių klausimus. Ir išspręsti didžiąją dalį mūsų problemų. Sustabdyti gamtos taršą ir globalinį atšilimą, nutraukti karus, atsodinti pasaulio miškus, sukurti maisto ir geriamo vandens perteklių badaujančiam pasauliui, kiekvieną namų ūkį aprūpinti neribotos energijos saulės/vėjo/oro generatoriais, sveiką maistą užauginčiais šiltnamiais, beveik nemokamų ekologiškų namų 3D spausdintuvais, efektyvia asmenine edukacija, ir protui dar nesuvokiamų sprendimų.
Po keliolikos metų ant kiekvieno iš mūsų peties galbūt sėdės į šį straubliuką panaši mažytė mašina, asmeninis patarėjas, kuris neišmanymą pakeis sąmoningumu. Kuris pasakos įdomiausias istorijas apie augalus, vabzdžius ir paukščius aplink, apie žmogui nematomas gamtos dimensijas, ir kiekvienas ims suvokti pasaulį, kurio šiuo metu aplink tiesiog nemato. Galbūt niekam nebereikės dirbti dėl išgyvenimo, užteks būti, kurti, stebėti, sugrįžti prie tarpusavio bendrystės ir ryšio puoselėjimo.
O gal teks slėptis bunkeriuose?
Saulės sistemoje užgimsta nauja gyvybės forma. Mes esame anglimi paremta gyvybė, kuriai beveik pavyko sukurti siliciu paremtą gyvybę. Tai gamtos evoliucija.
Aš tik noriu pasakyti, kad galbūt dabar jau laikas sustoti, pasidžiaugti šia diena, pabūti su artimais žmonėmis, per daug neplanuoti tolimos ateities ir jai neaukoti šiandienos. Nes artėja tai, ką fizikai vadina įvykių horizontu. Artėja ta riba, po kurios viskas taps nenuspėjama ir nauja.
Šis vabalas yra gyvas ir sąmoningas. Jis stebi ir jaučia mane, atstovą rūšies, kuri jau labai greitai nebus protingiausia nei planetoje, nei artimąjame kosmose. Ir galbūt jau labai greitai mažose protingose mašinose veikianti supersąmonė gelbės žmones kaip aš šiandien gelbėjau straubliuką.
Satchitananda.
