Susitikimas upelio tėkmėje

Archaiškas žmogaus ir žuvies susitikimas, kuris sugrąžina į tikrovę

Autoriai
© Martynas Jocius

Tą ankstyvo pavasario dieną iškeliavau pamatyti nedidelio sraunaus upelio, kuris buvo ir vis dar tebėra vienas stipriausių mano tenkaros1 mokytojų. Diena buvo lengvai apniukusi, o upelio vanduo nepaprastai aukštas, drumstas ir greitas. Ankstesniais metais tokiomis sąlygomis labai sunkiai rasdavau žuvį, tačiau žinojau, jog ji kažkur yra.

Užsidėjau neoprenines kojines ir braidžiojimo batus. Taip džiaugiausi pirmosiomis kalendorinio pavasario dienomis, kad braidymo kelnes palikau namie ir buvau nusiteikęs užsiimti šlapiu braidymu (angl. wet wading). Nukeliavau į norimą vietą, išskleidžiau magišką 3.4 metrų ilgio Oni Type III tenkara meškerę, prie jos galo pritvirtinau ryškiai oranžinį apie 3 metrų ilgio fluorokarboninį valą su žiedeliu kitame jo gale, prie žiedelio pririšau apie 60 cm ilgio pasaitėlį, ir tada atėjo muselės eilė.

Tą dieną buvau pasiėmęs tik mažą dėžutę su rankų darbo kebari2 muselėmis, nes atrodė, kad pagaliau perpratau jų nepaprastas savybes ir man beveik niekada nebereikės nei nimfos, nei sausos, nei strymerio. Išsirinkau tamsios vilnos kūnelio muselę su ryškiai žaliu akcentu, nes ji buvo nepaprastai sėkminga ankstesnėje išvykoje. Ši muselė turėjo imituoti iš namelio išlindusią apsiuvos lervą ir puikiai tikti drumstam vandeniui.

Pradėjau tikrinti tobulai atrodančias vietas prie šaknų, rėvose esančias duobes prie akmenų. Tačiau kai tuščiai apmėčiau gal penktą ar septintą nepriekaištingai atrodančią potencialią žuvų slėptuvę, pradėjau šiek tiek abejoti. Abejoti musele, vandens lygiu ir drumstumu, savo įgūdžiais. Buvo sunku patikėti, kad nesugebu surasti nei upėtakio, nei kiršlio, o juk ta upelio atkarpa buvo visada labai turtinga žuvimis.

Tokiais atvejais nori nenori imi galvoti, ką daryti kitaip.

Sprendimas buvo paprastas, tačiau reikėjo jį žinoti ir pritaikyti – tai sasoi pravedimo technika.

Sasoi vadinama lengvo kebari muselės šokdinimo vandenyje technika, kuri leidžia imituoti į vandenį įkritusį gyvą vabzdį, vorą, o gal net mažą žuvelę. Kebari (ypač sakasa kebari) muselės man tuo ir nuostabios, kad jos visos iš esmės vienodos, bet skirtingos pravedimo technikos leidžia jas paversti norimu gyviu.

Sraunios rėvos pakrašty gulėjo vidutinio dydžio akmuo. Ten nebuvo jokios gilios duobės, nebuvo medžių virtuolių, kurie taip mėgstami upėtakių. Tačiau mintyse pabandžiau įsivaizduoti povandenines sroves ir man pasirodė, kad prie to akmens turėtų būti vandens kišenė, kurioje vandens turbulencija galėtų sukurti ramų užutėkį, tinkamą tūnoti bent jau nedidelei žuviai. Tą dieną man labai reikėjo bent vienos žuvies.

Užmečiau muselę į tą kitą krantą, pravedžiau tolygiai. Nieko. Dar vienas metimas, pravedžiau su lengvais pašokdinimais – vėl nieko. Trečias metimas, vėl tolygus pravedimas. Ir tai žuviai patiko. Kažkas netikėtai didelis už kelių metrų nuo akmens pasroviui pagriebė muselę ir sustingo lyg sunkus akmuo. Tenkara meškerė visa išlinko ir iš pradžių pamaniau, kad užkabinau už dugno, bet kažkas kitame valo gale pradėjo nerangiai judėti ir leistis pasroviui.

Žuvį pavyko suvaldyti pilnai ties viduriu išlenkiant Oni Type III (įsivaizduok ilgą meškerę, lankstesnę ir lengvesnę už pirmos ar net nulinės klasės muselinę), ir ji, kiek paplaukusi pasroviui, pakilo į paviršių. Tai buvo nemažas kiršlys. Iki tos dienos nebūčiau patikėjęs, jog tokiame mažame upelyje gali gyventi tokio dydžio kiršliai, ir šis įvykis pakeitė, kaip aš žiūriu į šį upelį, ir apie ką svajoju, planuodamas prie jo keliauti.

Kiršlys pasiekė tinklelį, tačiau į jį netilpo. Palyginau žuvies ilgį su tinkleliu ir vėliau namie pamatavau, jog kiršlys buvo 40-44 cm ilgio. Kelias akimirkas pasigrožėjau upelio galiūnu ir paleidau jį į jo stichiją. Tikiuosi vieną dieną jį vėl pamatyti, sveiką ir dar didesnį.

Laimingas ir atsipalaidavęs išgėriau kavos ir ėjau prieš srovę tolyn. Man jau nieko nebereikėjo tą dieną pagauti, todėl mėgavausi tenkaros mėtymo meditacija. Jaučiausi dėkingas gyvenimui, kad galiu užsiimti tokiais dalykais.

Su ta pačia musele, naudodamas tą pačią tolygaus-sasoi-tolygaus pravedimo techniką per valandą pagavau ir paleidau dar 2 neblogus kiršlius.

Tas upelis šiandien tylus, o aš, drauge su kitais žvejais, gerbiu jo ramybę ir upėtakių neršto procesus. Bet turiu vilties, jog žiema bus draugiška, ir jau ruošiu įrankius ankstyvo sausio tekančiam vandeniui.


1 Tenkara yra prieš šimtus metų Japonijoje išrasta ir ištobulinta ilga muselinė meškerė, skirta lašišinių žuvų gaudymui mažuose kalnų upeliuose, naudojama su fiksuoto ilgio valu ir dirbtinėmis muselėmis.

2 Kebari vadinamos specialaus rišimo dirbtinės muselės, kurios atrodo labai paprastai ir dažnai neprimena jokio natūralaus gyvio, tačiau priklausomai nuo pravedimo vandenyje technikos gali priminti ir vabzdį, ir vorą, ir žuvelę.