Tekstai

Šį uoksą senos pušies kamiene pirmą kartą pamačiau prieš daugiau kaip 20 metų, eidamas pro šalį su žiūronais, juostiniu fotoaparatu, ornitologinių užrašų sąsiuviniu ir atvira širdimi. Jame gyveno žalvarnių šeima, o jaunikliai jau buvo paūgėję ir ruošėsi palikti lizdą. Vėliau stebėjau juos sename nuostabiame pušyne, besimokančius medžioti vabzdžius ir atliekančius ore nepaprastus aukštojo pilotažo skrydžius (dėl tų nepaprastų skrydžių anglų kalba žalvarnis todėl ir vadinamas "Roller").

Tą ankstyvo pavasario dieną iškeliavau pamatyti nedidelio sraunaus upelio, kuris buvo ir vis dar tebėra vienas stipriausių mano tenkaros¹ mokytojų. Diena buvo lengvai apniukusi, o upelio vanduo nepaprastai aukštas, drumstas ir greitas. Ankstesniais metais tokiomis sąlygomis labai sunkiai rasdavau žuvį, tačiau žinojau, jog ji kažkur yra.

Neries baseino upės, upeliai ir šaltiniai... Jie tarsi užburti, jie pilni paslapties, jie tikrai turi gydomųjų galių.

Tamsiais vakarais vėl tyrinėju žemėlapius, planuoju naujas keliones. Nes įkvepia praėjusių ir šių metų atradimai, apie kuriuos beveik nieko nepasakojau. Net turėjau sukurtų kelionių filmų, bet nepasidalinau, kažko pritrūko. Ir gerai. Nes tai skatina vėl ieškoti, o suradus nufilmuoti geriau, papasakoti geresnę istoriją.

Augant asmeninio žinojimo apskritimui, jo sąlyčio perimetras su begalinės nežinomybės plokštuma auga vis greičiau ir greičiau, todėl atsiranda jausmas, kad aiškumo mažėja, o klausimų tik daugėja. Taip vieną dieną kelią užstoja nežinojimo rūko siena, o tvarkingas, bet ribotas gyvenimas virsta nenuspėjama ir klaidų pilna, tačiau dažnai didelių atradimų jūra. Jeigu tik pavyksta išgirsti širdies balsą, kuris tarsi transdencentuoja visą intelektualinę žinojimo ir nežinomybės geometriją.

Taikos medis yra naujas generatyvinės muzikos kūrinys, emociškai ir dvasiškai atsiliepiantis į paskutiniu metu pasaulyje ir Lietuvoje vykstančius neramumus. Tiek gamtoje, tiek žmonių gyvenamose teritorijose, tiek visuomenių gyvenime, tiek asmeninėse, vidinėse erdvėse.

Tai ilgas ir ramus meditacinis muzikos kūrinys, susidedantis iš 14 ciklų po 108 sekundes. Iš viso 25 minutės ir 12 sekundžių.

Kad turiu taip pasielgti intuityviai jaučiau ne vienerius metus, bet turėjau sulaukti tam tikro tinkamo laiko, tam tikro reikiamo pojūčio. Tai tarsi metamorfozė.

Juk dažnai gaila paleisti kažkuo reikšmingus kūrinius, senas geras idėjas, pažįstamus kelius. Vis dėlto priėmiau sprendimą ir sukūriau naują, tuščią, švarią erdvę, kurioje palikau vos kelis man artimus tekstus iš visos Virsmų projekto kelionės bei jos priešistorės. Nes viskas keičiasi ir nelieka taip, kaip buvo.

Šią vasarą turėjau galimybę su šeima praleisti keletą dienų pačiuose Dzūkijos pietuose prie Latežerio, kuris telkšo tarp Dainavos girios kerpšilių į rytus nuo Druskininkų. Prie ežero vis dar gyvas labai senas gatvinis kaimas tokiu pačiu pavadinimu. Jame vaikystėje turėjau didelę dovaną praleisti daugybę vasarų, o dar svarbiau yra tai, kad šiame kaime prabėgo gamtininko prof. Ričardo Kazlausko vaikystė.

Tos dienos laukiau daugiau kaip metus, internete vėl ir vėl ieškodamas to vietovardžio, to upelio. Apie juos informacijos beveik nebuvo, todėl mano vaizduotė piešė pačius įvairiausius paveikslus, bandydama kompensuoti gamtos tyrinėjimo žygių trūkumą.

Ir štai vieną dieną aplinkybės susidėliojo tobulai, todėl būtinai turėjau pasinaudoti ta proga. O tai, ką radau, mane labai nustebino. Ir praturtino.

Į jūsų rankas atiduodu naują muzikos rinkinį vardu "Nebylusis žinojimas".

Jis buvo įkvėptas labai ypatingos, gražios ir dar tik pradėtos pažinti (nors stengiuosi ją pažinti jau 25 metus) Lietuvos gamtos, kuri bent jau man yra transcendentiška, daugiasluoksnė, ne vien plika akimi žiūrima ir matoma, ir kartais matematiškai fraktališka.

Šaltas vasario vidurio upės vanduo su didele jėga veržėsi į priekį. Labai atsargiai bridau juo, savo kūną bent iš dalies apsaugodamas specialia apranga. Aš ieškojau ne tiek kiršlio, kiek už jo besislepiančios ir jo vardu besivadinančios upės dvasios.

Tai buvo kiršlių upė. Srovė taip garsiai veržėsi per akmenuotą dugną, kad nuo jos šniokštimo negirdėjau net miške jau pradėjusių pavasarį skelbti didžiųjų ir mėlynųjų zylių balsų.

Tai naujo muzikos kūrinio vaizdo klipas, pratęsiantis mano gyvenimo temą.

Jis apie vietas, kurios mums ypatingos, į kurias mes sugrįžtame kiek galime dažniau, kad pagydytume ir sustiprintume savo sielą ir kūną.

Kaitri vasaros saulė pakilo anksti ir prasiskverbė pro šviesių Dzūkijos pušynų medžių lajas žemyn iki pat samanų. Samanos braška ir skamba po kojomis, žengiančiomis upės link.

Čia pasitinka eglės, lazdynai ir paparčių kilimai. Galima užuosti vandenį jo dar nematant. Stebuklingas dalykas sausų pušynų glūdumoje rasti tekančią upę. Mažą, seklią, paslaptingą. Mažai kieno atrastą, dar mažiau kieno pažintą.

Tądien mano tikslas buvo aplankyti Bražuolę ir pasivaikščioti jos paupiu, stebint tekantį švarų vandenį, vabzdžius, žuvis ir viską, kas man iš tiesų įdomu.

Greičiausiai pasikartosiu, bet iki šiol man taip ir nepavyko atrasti stipresnio jėgų ir įkvėpimo šaltinio už mišką, o ypač per miškus tekančias nedideles upes ir upelius. Jie visada pakrauna ir užpildo giluminėmis jėgomis, kurių reikalauja įtemptas miesto gyvenimas.

Iki tos ūkanotos jau visai bepasibaigiančio rudens dienos man atrodė, kad toks mažas upeliukas negali būti nei įdomus, nei ypatingas. Bet aš labai klydau.

Pavargęs nuo darbų padovanojau sau kelias valandas ir nusprendžiau nuvažiuoti paieškoti kokio nors naujo, man dar nežinomo laukinio vandens. Kadangi laiko turėjau pernelyg mažai, nusprendžiau iš arčiau pažvelgti į upeliuką vardu Čekonė, pro kurį jau anksčiau tekdavo labai dažnai pravažiuoti keliaujant iš Vilniaus.

Kartą stovėjau ant seno sutrūnijusio tiltelio, kuris jungė du mažo upelio krantus. Rankose laikiau meškerę iš bambuko, kurią buvau pasigaminęs pagal senų kaimo žvejų meškerių pavyzdį, nors jau buvo naujieji laikai ir namuose turėjau modernius žvejybos įrankius.

Tačiau ši medinė, savo rankomis kruopščiai pagaminta meškerė buvo ryšio su upe ženklas: pats pasigamindamas įrankį aš išreiškiau upei ketinimą susijungti su jos dvasia ir pagauti žuvis, kurias ji man galbūt dovanos.

Po dvidešimties metų labiau gailėsiesi to, ko nepadarei, negu to, ką padarei. Tad pamiršęs baimes iš ramaus uosto plauk į atvirą jūrą, ir tegu pasatų vėjai išpučia tavo laivo bures. Tyrinėk. Svajok. Tapk atradėju. – Mark Twain.

Tą akimirką pajutau, jog privalau iškeliauti ir surasti kažką, kas saugo man nepaprastą dovaną. Naujo suvokimo dovaną. Tą, kurios man reikia kaip tik dabar, kai esu dar vieno pasirinkimo kryžkelėje.

Kiekvienas žingsnis priartina prie mintyse tvyrančio paslaptingo, dar nepasiekto tikslo. Gera paaukoti kažką, kad priartėtum prie jo. Saldus miegas paliekamas užmaršty, nes pirmieji paukščiai balsais pasitinka tekančią vasaros saulę. Tai pernelyg paprasta, kad būtų sudėtinga. Nė nepajuntu, o jau žengiu nesustodamas pirmyn, nuskaidrinęs save vėsiu ryto oru ir džiaugsmu, jog pirmąją kliūtį — miegą — įveikiau. Pirmoji kalvelė, už kurios prasideda dar miegančios ryto plotmės.