Skambant naujai sukurtai muzikai leidausi žemyn ir aukštyn stačiais Dūkštos slėnio šlaitais. Švarus baltas sniegas, nuo žmonių takų upelio saugiai atskirti laukinių gyvūnų takai, apledėjusi Dūkšta. Vaizdai, garsai ir patyrimai buvo ypatingi.
Tos dienos laukiau daugiau kaip metus, internete vėl ir vėl ieškodamas to vietovardžio, to upelio. Apie juos informacijos beveik nebuvo, todėl mano vaizduotė piešė pačius įvairiausius paveikslus, bandydama kompensuoti gamtos tyrinėjimo žygių trūkumą.
Ir štai vieną dieną aplinkybės susidėliojo tobulai, todėl būtinai turėjau pasinaudoti ta proga. Ir tai, ką radau, mane labai nustebino. Ir praturtino.
Dabar yra labai ypatingas metas. Artėja gruodis, ir štai iš Baltijos jūros prieš keliasdešimt dienų pajudėję atlantinės lašišos, pasitikėdamos nuojauta, atmintimi ir dar nežinomais gebėjimais, jau pasiekė kai kurių Lietuvos upių aukštupius. Ten jos dabar, šiuo metu, savo milžiniškais kūnais šluoja dugną, ruošia namus ir deda kelias dešimtis tūkstančių ikrelių. O tada, šiek tiek pailsėję, iki pavasario jos grįš gyventi į jūrą.
Klajonės Neries regioninio parko akmenynais. Mažų upelių magija. Asmeninės istorijos. Naujieji namai. Nes geriausi dalykai dažniausiai ne tik nemokami, jie laisvi, natūralūs ir tobulinti milijardus metų.
Muzika: Virsmai – Stipri vizija (naujas kūrinys).
Esu dėkingas gyvenimui už galimybes ir dovanas. Už kūną, po rūbais slepiantį daugybę senų randų ir gyvų prisiminimų. Už sąmonę, keliavusią per šviesius ir tamsius, pažįstamus ir nupasakoti neįmanomus pasaulius. Už tai, kad esu čia ilgiau, negu kada nors tikėjausi.
Todėl artėjant dar vienam gimtadieniui ir Vėlinėms aš vis intensyviau ir dažniau kraunuosi kuprinę ir traukiu į savo stichijas pamąstyti, apžvelgti, pajausti, susijungti, padėkoti.
Paskutinė šių metų tenkaros kelionė įvyko rugsėjo antroje pusėje. Tai buvo žmogiškosios dvasios budimas tobulos ekosistemos glėbyje. Tokiose vietose būdamas jaučiuosi esantis namie. Žinau, kad ne visi taip pat jaučiasi laukinėje gamtoje, ir aš pats ne visomis aplinkybėmis taip jausčiausi, bet vis tiek kaskart norisi tais patyrimais dalintis su šeima, su draugais, su bendruomene. Linkiu šiam upeliui išlikti laukiniam ir gyvam. Linkiu to paties sau ir kiekvienam žmogui.
Tai buvo dar viena giliai terapinė kelionė ne tik prie upės, bet ir į upę. Išvažiavau atrasti naujų atkarpų, slepiančių naujus vingius, naujus srovėje stūksančius akmenis, dar nematytas pakrantes. Ir tąkart man pasisekė: turėdamas vos kelias valandas visam nuotykiui, radau upę ir tikrai magiškas jos vietas.
Rugsėjis – paskutinis mėnuo metuose, kai imu į rankas meškerę ir važiuoju į mažas upes ar upeliukus susitikti su margaisiais upėtakiais (lot. Salmo trutta fario). Nuo spalio 1 d. iki sausio 1 d. juos žvejoti draudžiama, nes vyksta upėtakių nerštas ir jiems geriau netrukdyti, todėl tai paskutinė proga prieš ilgą tylą.
Vaizdai ir garsai iš mano kelių dienų kelionės į festivalį Mėnuo Juodaragis - Kaukynės 2020. Buvau trumpai, todėl neturėjau galimybės daug ko pamatyti, tačiau galėjau pagroti savo ambientą nakties eglyne bei užfiksuoti kelis gerai žinomus elektroninės muzikos atlikėjus.
Virsmų vyksmo įrašas 004 susideda iš įvairių neseniai prabėgusių akimirkų, tačiau daugiausiai dėmesio jame skyriau pažintinei kelionei į Aukštaitiją. Ten aš radau kiršlius – ypatingas lašišines žuvis, kurios parodo, jog upės vanduo šaltas ir švarus, o gruntas tinkamas gyventi šioms srovinėms žuvims. Tai buvo labai pozityvi ir pakraunanti kelionė, nors planavau išvykti vos kelioms valandoms (gavosi 5 val.), todėl teko labai skubėti ir daug ko nepamatyti bei neišgirsti. Ši ir būsima Virsmų dokumentika skirta tikrai ne žvejams. Ji keliautojams, žygeiviams, biologams ir žmonėms arti gamtos. O temų įvairovė su laiku natūraliai atsiskleis. Juo labiau, kad kitą vlog'o įrašą planuoju filmuoti MJR festivalyje. Iki susitikimo!
Dar niekada nesu dalinęsis tokio tipo istorija, kokią paruošiau šiandien. Užfiksavau kelionę prie įdomaus nedidelio laukinio upelio.
Tai kelionė į Aukštaitijos miškus tarp Anykščių ir Ukmergės, prie Plaštakos upelio. Vykau ten labiau pažintiniais tikslais, norėdamas pažiūrėti, kaip šis gamtos kraujotakos kapiliaras atrodo ir jaučiasi vasarą. Dabar visi upeliai nusekę, todėl gal nereikėjo labai nustebti dėl to, ką ten radau.
Naujas Virsmų vlog'o "Vyksmas" įrašas nr. 002.
Youtube kanalo prenumerata: https://youtube.com/virsmai
Pristatau naują projektą "Vyksmas". Tai gyvai vaizdu ir garsu perteikiamos istorijos iš kasdienybės apie idėjų vertimą kūriniais ir produktais, apie iššūkius ir neatsakytus klausimus, apie pastangas šalia pagrindinių darbų rasti laiko įkvepiančioms veikloms, kūrybai, kelionėms. Apie savo ir kitų žmonių darbo procesą. Ir apie keliones į Lietuvos laukinę gamtą, kurios pripildo gyvenimą energija ir magiškais momentais.
Norint prenumeruoti ir sužinoti apie naujus video, Virsmų Youtube kanale spauskite "Subscribe", tada varpelio mygtuką. 😊
Kas paskatino imtis šio projekto? Buvo ne viena priežastis. Visų pirma, dabar gyvenu 2 mažų vaikų auginimo metus, todėl ne tik privalau praktikuoti kitokį gyvenimo būdą, bet ir energijos/laiko/sąmoningumo rašyti tekstus kaip anksčiau tiesiog nėra. Tačiau yra kūrybinės naktys ir savaitgaliai, kai galiu imti į rankas kamerą ir tiesiog būti procese bei jį dokumentuoti. Be to, taip nutiko, kad filmuoti man labai patinka, atradau naują pomėgį. Belieka išmokti gerai tai daryti. Taigi, naujas laikas skirtas video medžiagai, todėl "Vyksmas" yra savalaikis, natūralus ir pajaustas projektas.
Tuo pačiu tai Youtube kanalo pradžia. Todėl kviečiu prenumeruoti ir susitikime vaizdiniuose, o atėjus laikui ir festivaliuose bei mažuose autoriniuose renginiuose. Iki!
Į jūsų rankas atiduodu naują muzikos rinkinį vardu "Nebylusis žinojimas". Jis buvo įkvėptas labai ypatingos, gilios, gražios, ir dar tik pradėtos pažinti Lietuvos gamtos, kuri bent jau man yra transcendentiška, daugiasluoksnė, ne vien plika akimi žiūrima ir matoma, ir kartais matematiškai fraktališka. Jos genetinė jūra ne tik įspūdinga stebėti, bet kartu ji palaiko kiekvieno iš mūsų gyvybę, teikia gyvenimo džiaugsmą ir harmonizuoja po sunkių darbų, ir maitina sielą.
Šio albumo muzika gal kiek neįprasta. Ji neturi pradžios ir pabaigos. Ji neturi iš anksto apgalvotų melodijų. Ši muzika organiška, tekanti, žaidžianti. Ji groja pati save. Ir ji gali tai daryti be pabaigos, tačiau muzikos įrašai turi turėti kažkokią laiko ribą, todėl kiekvienas albumo kūrinys buvo apribotas iki 8-10 minučių.
Tačiau atsiradus progai šiuos kūrinius galima "gyvai" groti/generuoti valandų valandas ar tiek, kiek būtų prasminga.
Šios muzikos mechanizmams atrasti, suprogramuoti ir įrašyti prireikė daugiau negu 2 metų. Tačiau tai buvo nepaprastas procesas, dovanojęs daugybę nuotykių gamtoje, programavimo dienų ir naktų, šimtų eksperimentų su įvairiais fiziniais ir kompiuteriniais muzikos instrumentais.
Esu labai dėkingas Tau ir visiems mano skaitytojams bei klausytojams už metų metus lydintį palaikymą ir draugystę. Ačiū, kad esate, ir tikiuosi, kad bent kažkam bent kažkuris kūrinys bus artimas, gyvas, žaidžiantis.
Nemokamai albumą galima parsisiųsti iš Bandcamp arba įsigyti Apple Music.
"Samanoti ledyno akmenys" – tai naujo muzikos kūrinio vaizdo klipas, pratęsiantis mano gyvenimo temą.
Jis apie vietas, kurios mums ypatingos, į kurias mes sugrįžtame kiek galime dažniau, kad pagydytume ir sustiprintume savo sielą ir kūną.
Šį kartą ir vėl gyvas, laukinis miškas, kuriame medžiai natūraliai krenta ir tampa besitęsiančia visumos dalimi. Vėl mažas, gyvas upelis, kuriame gyvena maži spalvoti upėtakiai. Ir kuriame neįtikėtinai daug akmenų, atneštų čia per paskutinį ledynmetį, kai Lietuvos paviršių lygino ir formavo nesuvokiamo dydžio ledynas.
Nuoroda į video įrašą Youtube kanale: https://www.youtube.com/watch?v=W_Igrmv7HRM
Nufilmuota ir sumontuota 2019 m. gruodį. Garso takelis – naujas generative ambient tipo muzikos kūrinys tokiu pačiu pavadinimu “Samanoti ledyno akmenys”.
Kaitri vasaros saulė pakilo anksti ir prasiskverbė pro šviesių Dzūkijos pušynų medžių lajas žemyn iki pat samanų. Samanos braška ir skamba po kojomis, žengiančiomis upės link.
Čia pasitinka eglės, lazdynai ir paparčių kilimai. Galima užuosti vandenį jo dar nematant. Stebuklingas dalykas sausų pušynų glūdumoje rasti tekančią upę. Mažą, seklią, paslaptingą. Mažai kieno atrastą, dar mažiau kieno pažintą.
Stoviu prie tekančio vandens, stebiu upę ir žinau, jog viso gyvenimo neužtektų ją pažinti. Ji neišsemiama savo paslaptimis.
Tądien mano tikslas buvo aplankyti Bražuolę ir pasivaikščioti jos paupiu, stebint tekantį švarų vandenį, vabzdžius, žuvis ir viską, kas man iš tiesų įdomu.
Greičiausiai pasikartosiu, bet iki šiol man taip ir nepavyko atrasti stipresnio jėgų ir įkvėpimo šaltinio už mišką, o ypač per miškus tekančias nedideles upes ir upelius. Jie visada pakrauna ir užpildo giluminėmis jėgomis, kurių reikalauja įtemptas miesto gyvenimas.
Bražuolė yra nedidelis, bet labai ypatingas upelis. Nuo savo ištakų nukeliavęs apie 22 kilometrus jis įteka į Nerį, nešdamas savo vandenis per kalvotą ir akmenuotą Neries regioninį parką.
Iki tos ūkanotos jau visai bepasibaigiančio rudens dienos man atrodė, kad toks mažas upeliukas negali būti nei įdomus, nei ypatingas. Bet aš labai klydau.
Pavargęs nuo darbų padovanojau sau kelias valandas ir nusprendžiau nuvažiuoti paieškoti kokio nors naujo, man dar nežinomo laukinio vandens. Kadangi laiko turėjau pernelyg mažai, nusprendžiau iš arčiau pažvelgti į upeliuką vardu Čekonė, pro kurį jau anksčiau tekdavo labai dažnai pravažiuoti keliaujant iš Vilniaus.
Miško upeliai yra viena didžiausių mano gyvenimo aistrų. Labai mėgstu juos tyrinėti, juose žvejoti (žvejyba mažuose upeliuose labai kitokia ir įdomi), stebėti vabzdžių lervas ir išsiritusius lašalus, ankstyves, apsiuvas. Ir vinguriuojančias vandens augalų kasas. Per mišką tekanti gyvybės gija sukuria labai gražų kraštovaizdį, ypač kai pro skaidrų vandenį šviečiantis rusvas smėlis kontrastuoja su žalia miško paklote. Miško upeliai man visą gyvenimą buvo ir tebėra bene stipriausias energijos ir gerų emocijų šaltinis, ir tikrai žinau, kad daugeliui žmonių jie turi panašų poveikį. Galvoju, jog tai kažkaip įausta į žmogaus genetiką, esmę.
Šiandien noriu pasidalinti kiek netikėta asmenine istorija apie naujo kūrinio atsiradimą. Šis pasakojimas apie naują užrašų programą Reflection.
Ši istorija šiek tiek netikėta, nes praėjusių metų viduryje aš atradau naują ir tikrai daug gerų emocijų dovanojusią veiklą – save grojančios elektroninės "generatyvinės" muzikos kūrimą ir filmavimą gamtoje. Tos nedidelės, dažnai visai atsitiktinės kelionės į miškus ar prie upių anuomet dovanojo man tikėjimą, jog artėja naujo albumo išleidimo diena, ir aš maniau, jog iki metų pabaigos būtent naujas muzikos albumas bus tas dalykas, kurį spėsiu paruošti ir kurio tikrai ilgai laukiau.
Tačiau praėjusią vasarą mane aplankė labai stipri vizija apie keleto programų sukūrimą, ir aš nusprendžiau padaryti nedidelį eksperimentą, paskirdamas 3 savaites sužinoti, ar viena iš idėjų turi potencialą ir atitinka mano idėjoms keliamus reikalavimus.
Praėjusiais metais buvau pakviestas pasidalinti idėjomis į mano mėgstamą alternatyvaus gyvenimo būdo festivalį Yaga Gathering, kuriame turėjau galimybę papasakoti apie mano naudojamą būdą įgyvendinti nedidelius asmeninius projektus, kai trūksta laisvo laiko. Tąkart grįžęs pasidalinau paskaitos skaidrėmis anglų kalba, tačiau surinkta informacija atrodo labai aktuali ir šiandien, todėl noriu ją pateikti dar kartą, tik lietuvišku ir paprastai skaitomu formatu.
Mano kasdienis darbas ir jo rezultatai visiškai priklauso nuo to, kaip efektyviai galiu mąstyti, analizuoti, prisiminti ir kiek valandų galiu tai daryti kiekvieną dieną. Esu tikras, kad tai galioja kiekvienam, todėl noriu pasidalinti ypatingu arbatos receptu, kuris man tapo tarsi atskaitos tašku, pažymėjęs gyvenimo tarpsnius "prieš" ir "po" šio atradimo atžvilgiu.
Kiek save pamenu, visada buvau pasinėręs į darbą. Gal todėl, kad visada stengdavausi daryti tai, kas mane labai domina, o tai nepalikdavo vietos racionaliam poilsiui. Per paskutinius 12-14 metų dienos šviesą padėjau išvysti nemažam skaičiui didesnių ir mažesnių projektų, tačiau tik prieš keletą metų aš supratau, jog mano organizmas yra išsekęs, o nervų sistema beveik perdegusi. Turėjau imtis kažko naujo ir vėl pastatyti save ant kojų.
Mūsų gyvenimai banguoja lyg vandenynas. Nuo ramių savaičių ir mėnesių, kai lengva jausti save, žmones ir gamtą. Iki audringų periodų, kai imame abejoti savo laivo tvirtumu. Tačiau net ir tokiomis akimirkomis skriejame visu greičiu pagal iš anksto nustatytą kursą, žvelgdami į kelrodes žvaigždes ir tvirtai savo rankose laikydami suspaustą šturvalą.
Bet kartais mus užklumpa netikėti uraganai, kurie iškelia į paviršių dar nepažintas vidines baimes, nepasitikėjimą savo jėgomis ir netgi abejones kryptimi, kuria pasirinkome keliauti.
Knygos yra vienas įdomiausių žmonijos išradimų, nors reikia pripažinti, kad dažnai sunku suvokti patį šio išradimo mastą ir poveikį mūsų rūšies evoliucijai.
Pamenu, kad knygos mane domino dar tada, kai nemokėjau skaityti. Tai buvo mokslo knygos, pasakojančios apie žvaigždes ir planetas, apie augalus ir gyvūnus, apie žmogiškąją misteriją. Grožinė literatūra niekada manęs per daug nedomino, ir netgi dabar beveik neskaitau grožinių knygų, nes knygos man visada buvo tik įrankis įgyti žinių ir patobulėti norimoje srityje.
Štai kodėl dalykinė literatūra mane įkvėpė jau nuo vaikystės, o mano knygų lentynos dar dabar saugo beveik išskirtinai biologijos, kompiuterių mokslo, psichologijos, meno ir įvairių verslo sričių knygas.
Nepaisant to, šiandien mane labiau domina ne knygos, o pats mokymasis.
Per trejetą paskutinių metų ieškojau būdo dirbti ir produktyviai, ir įdomiai, ir skirtingose srityse vienu metu. Atlikau daugybę nesėkmingų eksperimentų, vis dėlto kai kurie eksperimentai buvo sėkmingi.
Šiame straipsnyje noriu pasidalinti padarytomis išvadomis ir papasakoti apie vieną įdomų būdą rasti laiko svarbiems darbams.
Tai ryto ritualas, ir jis veikia.
Tą akimirką pajutau, jog privalau iškeliauti ir surasti kažką, kas saugo man nepaprastą dovaną. Naujo suvokimo dovaną. Tą, kurios man reikia kaip tik dabar, kai esu dar vieno pasirinkimo kryžkelėje.
Suvokimo, kuris kvepia spygliuočių miško augalija ir mažų upelių skaidruma. Kvepia taip stipriai, jog užpildo visą kūną ir protą nematomais tiltais, sujungiančiais padrikas mintis į vientisą paveikslą — viziją, įkvepiančią padaryti tai, kas kitiems galbūt atrodo neįmanoma. Tačiau ne tau.
Yerba mate — tai ispaniškas pavadinimas Pietų Amerikoje augančio visžalio krūmo, lotyniškai vadinamo Ilex paraguariensis. Šis augalas turi krūmo pavidalą tik kol jaunas, o pilnai suaugęs tampa medžiu, dažnai siekiančiu 15 metrų aukštį. Yerba mate natūraliai auga Pietų Amerikos subtropikų miškuose Argentinoje, Bolivijoje, Brazilijoje, Urugvajuje ir Paragvajuje.
Šis augalas buvo ilgą laiką naudojamas gydomosiomis savybėmis pasižyminčiai arbatai ruošti. Matė — tai nacionalinis Argentinos ir Urugvajaus gėrimas. Urugvajuje ji tokia populiari, kad paties įvairiausio amžiaus žmonės vaikšto gatvėmis rankose laikydami matės puodelį, vadinamą kalabasa (arba tiesiog mate). Ji buvo naudojama vietinių gyventojų dar prieš tai, kai Pietų Ameriką kolonizavo europiečiai. Egzistuoja legenda apie tai, kad matę Pietų Amerikos gyventojams dovanojo dievai už teisingą gyvenimą.
Apie projektą
Virsmai – tai daugiadisciplinis Lietuvos gamtos pažinimo projektas, veikiantis kaip elektroninės ambient muzikos kūrėjas, gamtos tyrinėjimo video kanalas ir pasakojimų tinklaraštis. Ačiū, kad užsukai!
Nebylusis žinojimas
Tai naujausias Virsmų muzikos albumas. Nemokamai parsisiųsti ir klausytis galima iš Bandcamp svetainės arba Apple Music, arba įsigyti iTunes.
